Pradžia
lt

Programa

Lietuvos krikščioniškoji dvasininkija ir 1863 m. sukilimas (2004-2008 m.)

       Po 1830-1831 sukilimo numalšinimo nepaisant reakcinės Mikalojaus I (1825-1855) politikos, tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje pasipriešinimo judėjimas plėtėsi. 1848 m. revoliuciniai įvykiai Vakarų Europoje, Rusijos imperijos pralaimėjimas Krymo kare (1853-1855), Mikalojaus I valdymo pabaiga, Aleksandro II atėjimas į valdžią tapo prielaida buvusios Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo atkūrimo viltims atgimti.

       1861 vasario 5 (27) d. Varšuvoje vykusią religinę patriotinę manifestaciją tikslinga vertinti kaip tiesioginę šių vilčių išraišką. Manifestacijos aukos (žuvo 5 jos dalyviai) iššaukė manifestacijų bangą - procesijos, atlaidai, pamaldos bažnyčiose, istoriografijoje apibūdinamos kaip taikaus protesto formos, 1861 m. pavasarį ir vasarą apėmė praktiškai visas buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Dar manifestacijoms nepasibaigus, ėmė kurtis slaptos organizacijos, kurios svarbiausiu uždaviniu laikė naujo sukilimo rengimą. Varšuvoje prasidėjus sukilimui ir Laikinajai tautinei vyriausybei pradėjus darbą, Lietuvos provincijos komitetas 1863 vasario 1 d. paskelbė apie prisidėjimą prie sukilimo. Istoriografijoje yra atkreiptas dėmesys, jog kitaip nei Lenkijos Karalystėje, Lietuvoje ir Baltarusijoje 1863 m. sukilimo pobūdį žymiai daugiau veikė komplikuoti tautiniai, religiniai ir visuomeniniai santykiai (D. Fajnhauz).

       Konfesinis veiksnys, turint omenyje religijos vaidmenį multikonfesinėje to meto Lietuvos visuomenėje, pasipriešinimo judėjime buvo itin svarbus. Vertinant manifestacijas ir sukilimą konfesinių santykių plotmėje, akivaizdu, jog čia susidūrė dviejų krikščioniškų Bažnyčių - katalikų, su kuria sietos Respublikos atgaivinimo viltys, ir stačiatikių, to meto valstybinės Bažnyčios, interesai. Tiek viena, tiek kita Bažnyčia negalėjo likti pasipriešinimo judėjimo nuošalėje. Ar Lietuvos stačiatikių dvasininkijos laikysena sukilimo atžvilgiu atitiko oficialią valstybinės Bažnyčios liniją, bus galima atsakyti tik atlikus atitinkamus tyrimus.

       Lietuvos katalikų dvasininkijos dalyvavimas sukilime nekvestionuojamas, tačiau, nepaisant palyginti gausios sukilimo istoriografijos, problema išsamiau nenagrinėta. Peršasi prielaida, jog 1863 m. sukilimo istoriografijoje dėmesys dvasininkijos problematikai nėra adekvatus jos dalyvavimo mastui.

       Tiek lenkų, tiek lietuvių sukilimo istoriją vienu ar kitu aspektu liečiančiuose darbuose praktiškai iki pastarųjų metų tyrinėjimų (V. Merkys, E. Niebelski) vyravo nuomonė apie negatyvią katalikų hierarchų nuostatą ir aktyvų eilinių dvasininkų dalyvavimą. V. Merkys studijoje apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių (1999) priėjo prie išvados, jog "Valančiaus legalizmo politika neduoda pagrindo manyti, kad vyskupas buvo sukilimo dalyvių priešas" (V. Merkys, 1999, p. 781), iš esmės paneigdamas iki tol istoriografijoje akcentuotą Valančiaus priešiškumą tiek manifestacijų, tiek sukilimo atžvilgiu. Neatmestina prielaida, jog kompleksiniai dvasininkijos įnašo tyrimai įgalintų koreguoti stereotipais virtusius teiginius platesniu mastu.

       Prieš porą dešimtmečių (1983) išleistoje fundamentalioje S. Kieniewicz sukilimo istorijos studijoje dvasininkijos vaidmuo sukilime aptartas fragmentiškai. Lietuvių istoriografijoje sintetinė 1863 m. sukilimo istorija dar laukia savo autoriaus, nors mėginimų ją parašyti būta. E. Bičkausko-Gentvilos XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje išleistoje studijoje apie 1863 sukilimą dvasininkijos vaidmuo vertinamas vienareikšmiškai kaip reakcinis. Dėl pernelyg didelio ideologinio fono monografija yra pasenusi. Ideologiniai vertinimai vyrauja ir XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje išėjusioje J. Žiugždos monografijoje apie Antaną Mackevičių, vieną iškiliausių sukilime dalyvavusių dvasininkų. A. Mackevičiaus veikla sukilimo metais autoriaus manymu turėjo aiškiai išreikštą revoliucinį-demokratinį pobūdį ir glaudžiai siejosi su rusų revoliucinių demokratų mokymu. K. Jurgėlos, emigracijoje dirbusio tyrinėtojo, 1970 m. išleistame veikale, ne vienu atžvilgiu novatoriškame (K. Jurgėla bene pirmasis lietuvių istoriografijoje sukilimo nevertino kaip lietuvių tautai svetimo, lenkų primesto), dvasininkijos vaidmuo liko išsamiau neaptartas, autorius apsiribojo sukilime nukentėjusių dvasininkų sąrašo pateikimu. Dvasininkijos dalyvavimo klausimas išsamiau nenagrinėjamas ir naujausiame sukilimo Lietuvos ir Baltarusijos tematikai skirtame darbe (D. Fajnhauz, 1999). Lenkų istorikų darbuose, analizuojančiuose vienuolijų padėtį sukilimo metais (E. Jabłońska-Deptuła, P. Gach, W. Jemielity, J. Mandziuk), susitelkiama ties Lenkijos Karalystėje buvusių vienuolijų padėties ir vaidmens sukilime analize, to meto Lietuvoje veikusioms (išskyrus Vilniaus vyskupijos) skiriant mažiau dėmesio. Tad iš esmės XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje išsakyta mintis apie nepakankamą problemos ištirtumą (M. Żywczyński) tebėra aktuali.

       Nėra tirta kitų to meto Lietuvos krikščioniškų Bažnyčių (protestantų, sentikių, unitų) laikysena sukilimo atžvilgiu, lygiai taip pat nėra analizuota jų dvasininkijos pozicija. Nesant tyrimų, kurie leistų susidaryti kompleksinį vaizdą bei įgalintų argumentuotai atsakyti į klausimą, apie to meto Lietuvos dvasininkijos įnašą į sukilimą, sukilimo istorijoje lieka akivaizdžios spragos. Projekto realizavimas bent iš dalies jas turėtų užpildyti ir neabejotinai taptu svariu indėliu nagrinėjant ne tik 1863 sukilimo, bet apskritai XIX a. istoriografijai aktualias problemas.

       Formuluojant programos tyrimo problemą, laikytasi nuostatos, jog dvasininkijos dalyvavimo sukilime klausimas yra vienas iš pagrindinių Bažnyčios ir sukilimo santykio problematikoje (šalia Bažnyčios kaip institucijos vaidmens bei Apaštalų Sosto pozicijos), todėl gali būti atskiro tyrimo objektas. Pasirinktas tyrimo regionas (Seinų, Vilniaus ir Žemaičių katalikų vyskupijos) teikia galimybę kaip vieną iš pagrindinių naudoti lyginamąjį metodą.

       Tyrimo tikslas: atskleisti Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijų dvasininkijos vaidmenį 1861-1862 m. ikisukiliminėse akcijose ir 1863-1864 m. sukilimo įvykiuose, siekiant nustatyti dvasininkų dalyvavimo mastą, motyvus, laikysenas, bei išanalizuoti taikytų represijų pobūdį ir mastą.

       Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijų katalikų hierarchų bei diecezinės dvasininkijos dalyvavimo/nedalyvavimo ikisukiliminėse akcijose ir sukilime mastą bei vienokios ar kitokios laikysenos motyvus; 2) nustatyti katalikų vienuolių dalyvavimo/nedalyvavimo ikisukiliminėse akcijose ir sukilime mastą bei motyvus; 3) išnagrinėti prieš ikisukiliminėse akcijose bei sukilime dalyvavusius dvasininkus taikytų represijų pobūdį; 4) išanalizuoti kitų kriščioniškų tikėjimų (protestantų, unitų, sentikių, stačiatikių) dvasininkijos vaidmenį.

       Nagrinėtinos temos:

       Ikisukiliminės akcijos Seinų, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose: geografija, pobūdis (panašumai ir regioniniai skirtumai). Dvasininkijos dalyvavimo formos (pamokslai, pamaldos, procesijos etc.);

       Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijų hierarchų laikysena sukilimo atžvilgiu: panašumai ir skirtumai. Diecezinė katalikų dvasininkija ir sukilimas;

       Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijų katalikų vienuolijos ir sukilimas;

       Represijos prieš sukilime dalyvavusius dvasininkus (pobūdis, mastas);

       Kitų krikščioniškų tikėjimų (protestantų, unitų, sentikių, stačiatikių) dvasininkija ir sukilimas;

       Po sukilimo numalšinimo uždarytų katalikų bažnyčių ir vienuolynų pastatų panaudojimas;

       Tyrimo hipotetinės tezės:

       a) Lietuvos krikščioniškų Bažnyčių dvasininkijos (katalikų, protestantų, sentikių, stačiatikių, unitų) dalyvavimas/nedalyvavimas ikisukiliminėse akcijose bei sukilime adekvatus Rusijos imperijos vykdytai konfesinei politikai bei valdžios nuostatai šių Bažnyčių atžvilgiu; b) katalikų dvasininkija tiek ikisukiliminėse akcijose, tiek sukilime atliko sukilėlius konsoliduojančio veiksnio vaidmenį; c) represijos sukilime dalyvavusių katalikų vienuolių ir diecezinės dvasininkijos atžvilgiu nebuvo dalyvavimo mastui adekvati Rusijos civilinės valdžios reakcija.

       Tyrimo chronologinės ribos: 1861-1864 m.

       Tyrimo geografinės ribos: Seinų, Vilniaus, Žemaičių vyskupijų teritorija.

       Tyrimo bazė: istoriografija, spausdinti šaltiniai, to meto periodika, atsiminimai, archyviniai šaltiniai. Pagrindinė tyrimui reikalinga archyvinė medžiaga yra Lietuvos (LVIA), Lenkijos (AGAD) ir Rusijos (RVIA) archyvuose.

       Programos vykdymo terminai: 2004-2008 m. Programa patvirtinta LII

       Mokslo Tarybos 2004 m. kovo 22 d. posėdyje.

       Programos intelektinės pajėgos:

       Habil.dr. Aldona Prašmantaitė, Lietuvos istorijos institutas, vyresn. m. d. (1,0), programos vadovė.

       Dr. Ieva Šenavičienė, Lietuvos istorijos institutas, m. d. (1,0).

       Algimantas Katilius, Lietuvos istorijos institutas, Rankraštyno vedėjas, (0,50).

       Dr. Regina Laukaitytė, Lietuvos istorijos institutas, vyresn. m. d. (0,10).

       Dr. Vytautas Jogėla, Lietuvos istorijos institutas, m. d. (0,10).

       Esant galimybėms, bus siekiama įtraukti tyrinėtojus iš kitų institucijų. Numatoma palaikyti glaudžius ryšius su LKMA.

       Atsiskaitymas: Kolektyvinė studija tema "Lietuvos krikščioniškoji dvasininkija ir 1863 m. sukilimas"; konferencija (nesant finansinių galimybių -- seminaras), skirta Lietuvos dvasininkijos vaidmens ikisukiliminėse akcijose ir sukilimo metu analizei. Dalyvaujantys projekte kasmet atsiskaito straipsniais pagal individualaus tyrimo temą.

       Individualios tyrimo temos:

       Aldona Prašmantaitė – individualaus tyrimo tema "Lietuvos katalikų dvasininkija ir sukilimas" (straipsniai, dalis kolektyvinės studijos).

       Ieva Šenavičienė – individualaus tyrimo tema "Visuomenės patriotinis pakilimas 1861-1862 ir Lietuvos katalikų dvasininkija” (straipsniai, dalis kolektyvinės studijos).

       Algimantas Katilius – individualaus tyrimo tema "Lietuvos katalikų vienuolijos ir sukilimas" (straipsniai, dalis kolektyvinės studijos).

       Regina Laukaitytė – individualaus tyrimo tema “Stačiatikių Bažnyčia ir stačiatikiai Lietuvoje per 1863 sukilimą”. Atsiskaitoma tekstu "Lietuvos stačiatikių dvasininkija ir sukilimas" (dalis kolektyvinės studijos).

       Vytautas Jogėla – individualaus tyrimo tema „Uždarytų katalikų vienuolynų pastatų panaudojimas (dalis kolektyvinės studijos).

        Habil.dr. Aldona Prašmantaitė. El.paštas: prasmantaite@istorija.lt