Pradžia
lt

PATVIRTINTA: Lietuvos istorijos

instituto mokslo tarybos 2017 02 08

posėdžio nutarimu Nr. 6 (99)

 

 

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS MOKSLINĖ PROGRAMA

LAISVALAIKIS, ŠVENTĖS IR RITUALAI VILNIAUS APYLINKĖSE.

SOCIALINIAI IR KULTŪRINIAI ASPEKTAI

 

LII fundamentinių mokslų sritis: Etnologiniai ir antropologiniai tyrimai

Programos terminai – 2017–2021

 

Vykdytojai:

Programos vadovas – vyr. m. d. Žilvytis Šaknys: Draugų laisvalaikis ir šventės Vilniaus apylinkėse; Vykdytojai: Vyr. m. d. Rasa Paukštytė – Šaknienė: Šeima ir kaimynų bendrija Vilniaus apylinkėse; m. d. Irma Šidiškienė: Laisvalaikis Vilniaus apylinkių bendradarbių bendrijose.

 

Tyrimo tikslas ir uždaviniai:

Programoje numatoma vykdyti XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios netoli Vilniaus esančių,  skirtingų pagal vietovės tipą, teritorinę-administracinę priklausomybę, gyventojų skaičių ir etninę kompoziciją, vietovių gyventojų laisvalaikio ir švenčių tyrimą. Keliamas tikslas atsakyti į klausimą, kaip bendro laisvalaikio, švenčių ir ritualų dėka palaikomos socialinės sąveikos ir kokia kultūrinė šio proceso raiška laiko perspektyvoje. Siekiant šio tikslo keliami trys uždaviniai:

 

  1. Atskleisti socialinę ir kultūrinę sąveiką Vilniaus apylinkių kaimų, miestelių ir miestų šeimose bei tarp kaimynų;
  2. Išnagrinėti socialinės sąveikos ir kultūrinės raiškos Vilniaus apylinkių bendradarbių bendrijose aspektus;
  3. Išanalizuoti, kaip formuojamos ir palaikomos socialinės sąveikos tarp draugų ir kokia jų kultūrinė raiška skirtingose Vilniaus apylinkių vietovėse.

 

Pirmąjį uždavinį spręs R. Paukštytė – Šaknienė, antrąjį – Irma Šidiškienė, trečiąjį – Žilvytis Šaknys.

 

Tyrimo objektas ir problema:

Mokslinės programos objektas - skirtingo lygmens (kaimo, miestelio, miesto) Vilniaus apylinkių[1] vietovėse  įvairiose socialinėse bendrijose  kaimynų, draugų, bendradarbių bei šeimos praleidžiamas laisvalaikis, šventės ir formuojami ritualai. Tyrimai bus atliekami iki 35 km nuo Vilniaus nutolusiose vietovėse, t. y.  Trakų ir Nemenčinės miestuose, Kernavės miestelyje, Nemėžio, Marijampolio bei Medininkų kaimuose.

 

Kadangi vietovės skirtingo dydžio (nuo 272 iki 5054 gyventojų, 2011 m. surašymo duomenimis) ir statuso (vienos yra seniūnijos centrai, kitos ribojasi su Vilniaus priemiesčiais, dar kitos - rajono savivaldybės centras), tikėtina, kad jų gyventojai skirtingai palaiko ryšius su Vilniumi. Kaip ir Vilniuje, šiose vietovėse gyvena skirtingų tautybių ir tikybų žmonės, tačiau kai kuriose iš jų lietuviai nesudaro daugumos. Be lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ar baltarusių kai kuriose vietovėse svarbų vaidmenį vaidina ir karaimų, bei totorių bendruomenės. Geografiškai netoli sostinės esančių vietovių,  laisvalaikio tyrimas bus svarbus ir Vilniaus kultūros suvokimui. Taip pat leis palyginti ne tik skirtingo lygmens vietovių  sąsajas  su Vilniumi, bet ir tarp pačių tyrinėjamų vietovių.

 

Projekto dalyvių nagrinėjamas laisvalaikis – kasdienybės dalis. Nors kasdienybę suvokiame kaip pasikartojančią, įprastą kasdienę veiklą (plg. Räsänen 1994: 17–18), kasdienybė, kasdienis gyvenimas, kasdienybės kultūra yra vienos iš dažniausiai etnologų vartojamų sąvokų, neretai įvardijamos Europos etnologijos mokslo sinonimu (Čiubrinskas 2007; Löfgren 2008: 125–126; Craith, Kockel, Johler  2008)[2]. Pavyzdžiui, Estijos ir Suomijos nedidelių daugiataučių miestų Võru ir Loviisa kasdienio gyvenimo tyrimo projektas apėmė ne tik namų apyvoką, laisvalaikį, bet ir miesto bei šeimos šventes, tradicijas ir ritualus (Everyday Life and Ethnicity 1994). Žmogaus laiko naudojimas skirstomas į keturias dalis – apmokamą darbą, neapmokamą darbą, rūpinimąsi savimi ir laisvalaikį (Kublickienė 2001: 36–37). Remiantis šia logika šventė suvokiama kaip sudėtinė laisvalaikio dalis ir gali būti priskiriama „apeiginiam laisvalaikiui“. Kitas, nuo apmokamo darbo laisvas, laikas – atostogos, išeiginės dienos, laikas po darbo apima neapeiginio laisvalaikio dalį. Tačiau kartais konkrečiam žmogui tam tikru būdu praleista neapeiginio laisvalaikio dalis gali įgyti ritualizuoto laiko vertę, o valstybinė šventė tapti eiline namų ruošos diena. Dėl šios priežasties tyrimų metu svarbu suprasti kaip Vilniaus apylinkių gyventojas praleidžia laisvą nuo įsipareigojimų laiką ir kaip suvokia ir vertina visą laisvalaikį.

 

Apeiginio laisvalaikio sampratai suvokti svarbu šventės, ritualo sąvokų vartojimas. SIEF aplinkoje, daug dėmesio skiriama švenčių ir ritualų analizei, o viena iš 14 darbo grupių pavadinta „Ritualiniai metai“ (Ritual year). Kaip pastebėjo André Droogers, kultūros antropologai retai vartoja šventės sąvoką, išskyrus Lotynų Amerikos tyrimus, kur to negalima išvengti (Droogers 2001: 86). Tuo tarpu garsi ritualo tyrinėtoja Catherine Bell šventes įvardino kaip sudėtinius „pagrindinių apeiginių veiksmų žanrus“ (basic genres of ritual action) (Bell 1997: 91-137). Lietuvos etnologijos tradicijoje šventės sąvoka vartojama, o ritualas, kaip ir apeigos, papročiai, suvokiami kaip sudedamoji šventės dalis (plg. Balys 1978; Dundulienė 1991; Vyšniauskaitė 1993 ir kt.). Tiek klasikinėje, pirmykštę kultūrą nagrinėjusioje  antropologijoje (M. Miller, E. Tylor, H. Spencer, J. Frazer, R. Otto, W. James ir kt.) (Bell 2009: 14), tiek ir Lietuvos kaimišką kultūrą, tyrinėjusioje etnologijoje (J. Balys, P. Dundulienė, A. Vyšniauskaitė), ritualas dažniausiai sietas su religingumu. Posūkis į šiuolaikinės kultūros tyrimus suformavo ir pasaulietinių ritualų sampratą (Platvoet 2008: 161–205). Pasaulietinės šventės taip pat gali sužadinti gilias emocijas, leisti pajusti stiprų priklausymo socialinei grupei jausmą, tautinį ar nacionalinį pasididžiavimą (Henderson 2005: VIII).

 

Ritualas gali būti suvokiamas kaip priemonė įtraukti žmonių grupes į bendrą šventimą (Rao 2008: 149). Vilniaus miesto tyrimas parodė, kad draugų ritualai su šventėmis gali būti ir nesusiję. Ritualinių veiksmų spektras yra gana platus. Kartu atliekamas ritualas gali suburti ir mažą žmonių grupę. Eminiu aspektu ritualas gali būti įvardijamas kaip periodiški draugų susiėjimai picerijoje, pirtyje, bare, sportiniai žaidimai ir netgi kas dvi savaites renkantis „išgerti  ir susigalvoti šventę“. R. Krause teigimu laisvalaikis apima laisvę ir įvairiais būdais galimą laisvą pasirinkimą, daugiausiai siekiant patenkinti paties asmens numatytus asmeninius savęs tobulinimo, relaksacijos ir malonumo poreikius (Krause 1998: 46). Kita vertus laisvalaikio samprata kontekstuali, ji priklauso nuo laiko, vietos ir žmonių (Russell 2013: 23). Todėl laisvalaikio ir švenčių analizavimas eminiu aspektu leidžia atskleisti savitas vertybių hierarchines struktūras, pažvelgti į specifiškai konstruojamą apeiginį laisvalaikį. Labai svarbi ir laisvalaikio suvokimo diachroninė perspektyva. Ji leidžia suprasti, kaip žmogus vertino sovietmečiu naujai sukurtas šventes. Kita vertus polietninėje erdvėje, svarbu pažvelgti į etninių[3] ir valstybinių švenčių sąveiką, kokios šventės švenčiamos etniškai ir konfesiškai mišriose šeimose, draugų, bendradarbių, kaimynų grupėse.

 

Problemos istoriografija:

Socialinių ir kultūrinių neapeiginio laisvalaikio aspektų tyrimai etnologijos požiūriu daugiausiai sieti su kasdienio gyvenimo analize. Europos etnologijos požiūriu, socialinės sąveikos ir kultūrinė raiška suomių ir karelų kaimo kasdieniame gyvenime, išsamiausiai atskleista Suomijos etnologo M. Sarmelos darbe (Sarmela 1969), kurį galima įvertinti kaip vieną iš svarbiausių ir išsamiausių dvidešimtojo amžiaus etnologų darbų. Iš šiuolaikinių tyrimų išskirčiau Estijos ir Suomijos nedidelių daugiataučių miestų Võru ir Loviisa kasdienio gyvenimo tyrimo projektą, kurio rezultatai publikuoti atskira knyga (Everyday Life and Ethnicity 1994). Tyrimai sutelkti ir į atskiras laisvalaikio sritis, atikusias komercinius visuomenės interesus. Ypač išplėtoti turizmo tyrimai, kuriuos į etnologijos tyrimų lauką įvedė O. Löfgren. Jis „Ethnologia Scandinavica“ žurnale atskleidė švedų turistavimo ištakas ir tuometinę padėtį straipsnyje „Mokantis būti turistu“ (Löfgren 1994: 102-125). Vėliau šis autoriaus publikavo monografiją „Apie atostogas. Poilsiavimo istorija“, kuri leidžia per dviejų šimtmečių istorinę perspektyvą suvokti šiuolaikinius neapeiginio laisvalaikio savitumus (Löfgren 1999). Šie tyrimai paskatino etnologinius laisvalaikio tyrimus kitose Europos šalyse. Per turizmą laisvalaikio tyrimai atliekami ir antropologinėje perspektyvoje. Išskirtume ir antropologo Peter Burns knyga „Įvadas į turizmą ir antropologiją“ istorinėje perspektyvoje, atskleidžianti kultūrinius turizmo aspektus globalizacijos perspektyvoje (Burns 1999). Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į apeiginius turizmo aspektus (plg. Franklin 2003).

 

Socialinė sąveika ir kultūrinė raiška teoriniu požiūriu žymiai intensyviau nagrinėta per ritualus. U. Rao teigimu, ritualai atlieka svarbias funkcijas organizuojant ir reorganizuojant socialinius kontekstus ir ritualo raiška visuomenėje yra svarbi daugelyje tyrinėjimų. Nemažą reikšmę ši perspektyva užėmė sociologų ir antropologų E. Durkheimo, A. R. Radcliffe-Brown, M. Gluckmano, V. Turner, M. Bloch, C. Bell, S. B. Ortner, D. Kertzer ir kitų autorių tyrinėjimuose (Rao 2008: 143-160). Daugelis kasdienio gyvenimo tyrimų publikuojami nacionalinėmis kalbomis. Tuo tarpu nuo 2005 metų SIEF Ritualinių metų darbo grupės iniciatyva publikuojamas tęstinis, o nuo 2011 metų pertvarkytas į periodinį leidinį „Ritualiniai metai“ (The Ritual Year), kurio išleista jau 11 numerių. Daugelis šio žurnalo numerių skirta šiuolaikinių švenčių ir ritualų analizei, dalyje jų analizuojami ir socialiniai jų aspektai. Pavyzdžiui, Vengrijoje leistame leidinyje dominuoja politiniams, Čekijoje – istoriniams švenčių ir ritualų aspektams skirti darbai.

 

Lietuvoje, kaip ir Vakarų šalyse, socialiniams ir kultūriniams neapeiginio laisvalaikio aspektams nebuvo skiriamas didesnis dėmesys. Tradicinio kaimo kasdienio gyvenimo aspektams tarpukariu nedidelės apimties darbus publikavo A. Mažiulis. XX a. antrojoje pusėje pasirodė nemažai darbo papročiams skirtų straipsnių, iš kurių išskirčiau J. Mardosos, A. Vyšniauskaitės publikacijas ir Ž. Šaknio monografiją, publikuota apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios talkas ir po darbo talkininkų rengiamus pasilinksminimus ir ritualus (platesnė apžvalga: Šaknys 1999). Vaikų ir jaunimo žaidimus ir pramogas nagrinėjo V. Steponaitis (Steponaitis 1956). Šiuolaikinio kolektyvinio laisvalaikio etnologinių tyrimų pionierius P. Kalnius. 1983 m. jis publikavo studiją „Lietuvos pramonės darbininkų šeima socializmo laikotarpiu“, apimančią Vilniaus, Kauno ir Elektrėnų vietoves. Joje tam tikras dėmesys teiktas šeimos suaugusiųjų narių kartu leidžiamam laisvalaikiui ir tėvų bei mokyklinio amžiaus vaikų bendravimui laisvalaikiu (Kalnius 1983: 106–110). Šis darbas sietinas su Vilniaus miesto etnologinių laisvalaikio tyrinėjimų pradžia Lietuvoje, ir pirmu bandymu lyginti skirtingo dydžio ir administracinio statuso vietoves. Etnologai atliko Dzūkijos nacionalinio parko turizmo tyrimus, kur analizuota ir XX a. antrosios pusės įvairaus amžiaus merkiniškių kelionių patirtis, atskleidžianti ir kai kuriuos laisvalaikio aspektus (Šaknys 2002: 261-284).

 

Švenčių, ypač kalendorinių, tyrimai daugelyje Europos tautų buvo viena iš svarbiausių etnologijos sričių, Lietuvoje stambesni darbai publikuoti tik sovietmečiu (Dundulienė 1979). Beveik tuo pat metu pirmas išsamus kalendoriniams papročiams skirtas darbas publikuotas emigracijoje (Balys 1978). Atgavus nepriklausomybę, kalendorinėms šventėms buvo skirti A. Vyšniauskaitės, J. Kudirkos, A. Vaicekausko, L. Klimkos, I. R. Merkienės, Ž. Šaknio, J. Mardosos, N. Marcinkevičienės, L. Petrošienės ir kitų autorių darbai (Platesnė apžvalga: Šaknys 2012: 83-85 ir Šaknys 2014a: 93-105). Šeimos šventės išsamiau nagrinėtos dar tarpukariu. Stambesnes studijas publikavo J. Mickevičius, V. Krėvė – Mickevičius, J. Baldžius, B. Buračas. XX a. antrojoje pusėje publikuoti šeimos papročiams skirti A. Vyšniauskaitės, R. Giedrienės, A. Daniliausko, I. Čepienės, P. Kalniaus, R. Paukštytės – Šaknienės, R. Račiūnaitės– Paužuolienės, J. Mardosos, I. R. Merkienės darbai (plačiau: Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė – Šaknienė R. 2008). Šie darbai leido suvokti liaudiškąjį religingumą, diachroninę ir struktūrinę ritualo raišką ir regioninius savitumus. Šiuolaikinės visuomenės regioniniai papročių tyrimai pradėti šiame tūkstantmetyje. Iš jų norėčiau išskiri 150 vietovių kalendorinių ir šeimos papročių arealinius tyrimus, publikuotus trijuose papročių tomuose (Paukštytė – Šaknienė, Savoniakaitė, Šaknys, Šidiškienė 2007, 2009, 2012).

 

Išsamesni miestiečių laisvalaikio ir švenčių tyrimai pradėti tik 2012 metais, vykdant Lietuvos istorijos institute programą „Socialinė sąveika ir kultūrinė raiška mieste: laisvalaikis, šventės ir ritualai”. Kur laisvalaikis nagrinėtas ne tik šeimos, bet ir bendraamžių bei bendradarbių bendrijų perspektyvose. Plėtojant Vilniaus miesto etnologinius tyrimus, atliktas visapusiškas įvairiose bendrijose atliekamo laisvalaikio tyrimas. Pirmą kartą Lietuvoje išsamiau pažvelgta į profesines šventes ir bendradarbių laisvalaikį (Šidiškienė 2014: 225-237; Šidiškienė 2014a: 212-221), remiantis jaunimo bendrijoje švenčiamų karaimų ir rusų kalendorinių papročių tyrimais nagrinėta etninių ir valstybinių švenčių sąveika (Šaknys 2015: 99-128; Шакнис 2016: 12-17); Nagrinėtas pasiruošimas Kalėdų šventėms Lietuvoje (Paukštytė – Šaknienė 2013: 316-327). Publikuotas išsamus sovietinių švenčių šventimą šeimoje analizuojantis straipsnis (Paukštytė – Šaknienė 2016: 5-30); Analizuotos galimybės šventę panaudoti skirtingiems socialiniams ir politiniams tikslams (Šaknys 2014: 136-150; 2015a: 83-107) ir net per ritualinius metus diachroninėje perspektyvoje nagrinėti krikštavaikių ir krikštatėvių tarpusavio ryšiai (Paukštytė – Šaknienė 2015: 471-478). Spaudai rengiama vilniečių laisvalaikio kultūrai skirta trijų autorių (Ž. Šaknio, I. Šidiškienės, R. Paukštytės-Šaknienės) monografija paremta 2012-2016 m. tyrimais. 2016 m. publikuotas LMT finansuotas išsamus Vilniaus miesto šiuolaikinių švenčių švenčiamų šeimoje tyrimas, kuris apėmė tris stambiausias Vilniuje gyvenančias etnines grupes lietuvius, lenkus ir rusus (Paukštytė – Šaknienė, Mardosa, Šaknys, Šidiškienė 2016)[4].

Apibendrinant pastarųjų metų tyrimus galima teigti, kad Lietuvos etnologijos istoriografiją ženkliai praplečia miesto, tautinių mažumų, laisvalaikio, švenčių bei ritualo tyrimai. Etnologų darbuose keliamus klausimus, ką vienas ar kitas reiškinys reiškia, keičia klausimai, kaip tie kultūros reiškiniai konstruojami ir atsakymai, kokį jie turi ar turėjo poveikį visuomenei. Bet šie klausimai nagrinėjami tik didmiesčio perspektyvoje.

 

Atkreiptume dėmesį, kad daugelį metų etnologai aplenkdavo greta Vilniaus esančias vietoves. Tiriant kaimo kultūrą siekta fiksuoti kuo archajiškesnių jos reiškinių. Tuo tarpu netoli miesto esančios vietovės traktuotos kaip palaikančios glaudžius ryšius su miestu, kur sparti modernios kultūros įtaka sąlygojo tradicinių kultūros bruožų transformavimąsi ar net nykimą. Pirmuosius etnologinius Vilniaus apylinkių tyrimus galima sieti su I. R. Merkienės 1966 m. apginta daktaro disertacija „Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato darbininkų buitis ir kultūra 1925–1965“, kurioje analizuojama gamyklos darbuotojų kilmė, šeima, maistas, gyvenamieji namai, butų interjeras, drabužiai (Šaknys 2007:11). Tačiau šie tyrimai Grigiškių gyventojų laisvalaikio ir šventinio gyvenimo neapėmė. Vilniaus apylinkių žmonių švenčių tyrimai dar nebuvo atliekami.

 

Iš numatytų tirti Vilniaus apylinkių vietоvių – etnologų dėmesio daugiausiai nusipelnė buvusi LDK sostinė Kernavė. 1969 m. čia buvo surengta kraštotyrinė ekspedicija, o 1972 m. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija publikavo lokalinę monografiją “Kernavė” (Kernavė 1972), kurioje skyrelyje “Sodžiaus buitis” publikuota net 15 straipsnių, o vienas iš jų Stanislovo Šimkūno ir Sergejaus Rapoporto straipsnis skirtas poilsio kultūrai (Šimkūnas, Rapoportas 1972: 248–264). Daugumas žmonių minėjo individualaus laisvalaikio sritis, kaip laikraščių, žurnalų, knygų skaitymas, radijo klausymas, televizoriaus žiūrėjimas. Minimi ir su darbine veikla sietini  darbai kaip siuvimas, mezgimas, audimas, verpimas, bitininkystė, žvejyba, grybavimas ir kt. (Šimkūnas, Rapoportas 1972: 253). Kolektyvinis, žmonių grupės laisvalaikis nėra analizuojamas. Autorių žodžiais Kernavės žmonėms nekyla būtinumo praleisti laisvą laiką gamtoje, turistinėse kelionėse, tačiau daugelis žmonių vyksta į Vilnių kur mokosi, dirba ar/ir gyvena daugelio vaikai (Šimkūnas, Rapoportas 1972: 251). Tam tikrų žinių apie darbo bendrijų laisvalaikį pateikiama J. Mardosos straipsnyje apie talkas (Mardosa 1972: 105–114). Tiek pat etnologinių straipsnių publikuota ir 2005 m. monografijoje “Musninkai. Kernavė. Čiobiškis” (Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. 2005). Mūsų tyrimui svarbesnis šio leidinio straipsnis apie Kernavėje nuo 1967 m. rengtas Rasų šventes (Trinkūnas 2005: 463–467). Nemažai rašyta apie sovietmečių rengtas Rasų šventes, analizuoti šventės dalyvių atsiminimai (Streikus 2002: 258; Ramanauskaitė 2004: 55–56 ir kt.), tačiau vietinio neakademinio jaunimo ar vyresnių žmonių požiūris į šias šventes dar nenagrinėtas.

 

Iš visų tiriamų vietovių – Lietuvos administracinio teritorinio suskirstymo struktūroje (savivaldybės centras) išsiskiria Trakai. Etnologinių požiūriu kiek plačiau tyrinėtas tik karaimų praeities socialinis gyvenimas, šventės. Iš pastarųjų darbų išskirčiau Halinos Kobeckaitės knygą „Lietuvos karaimai“ (Kobeckaitė 1997). XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios karaimų laisvalaikį ir šventes fragmentiškai analizavo D. Lapinskaitė ir Ž. Šaknys (Šaknys, Lapinskaitė 2008: 73–96; Šaknys 2015: 99–128[5]). Tam tikrus Trakų gyventojų šiuolaikinio tarpusavio bendravimo aspektus įžvelgė ir L. Leparskienė daktaro disertacijoje „Trakų lokalinio pasaulio refleksijos žmonių pasakojimuose“ (Leparskienė 2016).

 

Nemenčinės, Mariampolio, Medininkų ir Nemėžio vietovės etnografiniu požiūriu beveik netyrinėtos. Pastarosios dvi vietovės pateko tik į Lietuvos papročių atlaso tyrimų tinklą, tačiau dėl skirtingų tyrimų programų, yra atliktas tyrimas tik apie jaunimo bendravimą kalendorinių švenčių metu ir bendradarbių iniciacinius ritualus (Šaknys 2009: 72; 92–109). Tam tikros informacijos galima rasti platesnius regionus apibendrinančiuose darbuose. Pavyzdžiui, Jonas Mardosa nagrinėdamas XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbas analizavo ir Nemenčinės Verbų sekmadienio papročius (Mardosa 2009). Tačiau stambesnių etnologinių darbų apie numatytų tirti vietovių socialinį ir kultūrinį gyvenimą nebuvo publikuota.

 

Mūsų tyrimai ženkliai praplėstų ne tik Vilniaus apylinkių, bet ir visos Vilniaus apskrities etnografinių tyrimų lauką, leisdami palyginti greta Vilniaus esančių skirtingo lygmens vietovių ir Vilniaus miesto žmonių kasdienį ir šventinį gyvenimą laisvalaikio kultūros perspektyvoje.

 

Metodologija:

Tyrime remsimės etnologijos metodologija, paremta pusiau struktūruoto interviu ir stebėjimo metodais, taip sukaupdami etnografinius lauko tyrimo duomenis. Taip pat pasitelksime archyvinių, internetinių bei publikuotų etnografinių šaltinių analizę. Lauko tyrimai bus atliekami vienadienėmis arba penkių dienų trukmės išvykomis. Numatoma klausinėti vietinius gyventojus, arba bent prieš kelis metus tyrinėjamoje vietovėje apsigyvenusius, arba ilgesnį laiką dirbančius šiose vietovėse. Žmogaus lytis, išsilavinimas, tautybė ir tikyba, socialinė padėtis, pasirenkant respondentą nevaidins reikšmės, išskyrus atskiroms temoms keliamus reikalavimus (pavyzdžiui, apie bendradarbius pasakoti gali dirbantis (dirbęs); šeimą – santuokos ar partnerystės ryšiais susietas (arba buvęs susietas) žmogus). Istorinės perspektyvos taikymu tikimasi sustiprinti dabartinių reiškinių analitines galimybes. Tyrimas netolimose vietovėse nuo Vilniaus, sudarys palankesnes galimybes autoriams stebėti bet kuriuo metų laiku viešoje erdvėje vykstančias šventes, renginius, viešai leidžiamą laisvalaikį, kita vertus, pasirinkti interviu tinkamesnį laiką.

 

Laukiami rezultatai:

Analizuojant, laisvalaikį ir šventes, ritualus tikimasi atskleisti, kaip laiko perspektyvoje formuojamos ir palaikomos socialinės sąveikos šeimoje, kaimynų, bendradarbių ir draugų bendrijose ir kokia jų kultūrinė raiška skirtingo dydžio, administracinio statuso ir etninės kompozicijos vietovėse. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių etnologams, bei kitų humanitarinių, bei socialinių disciplinų atstovams bus svarbūs sovietinių švenčių, etninių ir valstybinių švenčių sąveikos, laisvalaikio ir darbo kontekste, problematikos tyrinėjimai. Sukaupti duomenys gali būti naudingi ne tik moksliniams tikslams, bet ir teikiant rekomendacijas koreguoti atmintinų švenčių ir nedarbo dienų sąrašus ir išskirti atskiroms etninėms ir konfesinėms grupėms svarbias šventes.

 

Programos temų projektai:

 

Rasa Paukštytė – Šaknienė.

Šeima ir kaimynų bendrija Vilniaus apylinkėse

 

Tyrimo aktualumas:

Šventės tai dvasinės kultūros, neatsiejamas nuo kasdienio gyvenimo, reiškinys ir šiuo metu atskiri šventinių apeigų elementai yra svarbūs stiprinant etninį tapatumą, šeimos ir giminiškus ryšius. Etnologinių šeimos tyrimų aktualumas spartėjančių kultūrinių pokyčių, kasdien kintančių technologijų ir iššūkių sunkiai suderinamų su atsakomybės, pastovumo ir įsipareigojimų reikalaujančia šeima, kelia vis didesnes diskusijas. Pastaraisiais dešimtmečiais šeimos samprata praplečiama. Šiuolaikinėje visuomenėje vienas iš sutuoktinių gali didesnę laiko dalį praleisti skirtinguose pasaulio dalyse, kartu negyventi ir seneliams ar kitiems asmenims palikti auklėti vaikus. Bevaikės šeimos vis didesniu mastu plinta Vakarų šalyse, ši sampratą neapima ir šiuo metu socialiai pripažįstamų vienišų moterų, išsiskyrusių šeimų, o pastaruoju metu siekiama įteisinti ir tos pačios lyties santuokas (Cheal 2008: 1–2). Tai pasak Manuel Castells, kuria vis spalvingesnę šeiminio ir nešeiminio gyvenimo formų paletę (Castells 2006: 275). Lietuvoje skirtingais istoriniais laikotarpiais egzistavusios šeimos formos, jų samprata kito ir buvo siejamos su tuo metu egzistavusia vertybių samprata. Etnologų požiūriu, dabartinės modernios šeimos samprata gali būti labai plačiai interpretuojama. Vieni tapatina ją su meile, atsakomybe, pasitikėjimu ir noru gyventi kartu, kiti su santuoka, treti su giminyste, ketvirti su bendru ūkiu ar visų šių reikšmių visuma. Nėra vieningo požiūrio į šeimą ir eminiu požiūriu. Diskutuojama kokie asmenys priskiriami šeimai, daug dėmesio skiriama šeimos struktūros ir funkcijų bei šeimos sampratos analizei. Kadangi šiuo metu partnerytė nėra oficialiai įteisinta, todėl natūralu, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (ypač jei jie dar neturi vaikų), ar net santuokoje gyvenantys bevaikiai, kartais savęs neįvardina šeima. Todėl svarbu išsiaiškinti kas sudaro pateikėjo šeimą t.y. asmenų bendriją, kuri tyrimo metu įvardinama kaip šeima.

Kitas svarbus aspektas – šeimos laisvalaikis. Analizuojant apeiginį laisvalaikį (šventes) vilniečių šeimose paaiškėjo, kad Kalėdos, Velykos, gimtadienis bei Nauji metai dažniausiai įvardinti ir kaip šeimos šventės. Daugumos vilniečių nuomone bet kuri šventė įgauna didesnę vertę kada ji švenčiama šeimos bendrijoje. Nustatyta, kad  lemiantis šeimos šventės svarbos kriterijus yra ne šeimos narius suburiančios vaišės prie bendro stalo, jos dalyvių sudėtis, šventės laikas ar vieta, bet svarbiausia suformuotas tai šventei būdingas ritualas ir šventės perdavimas iš kartos į kartą. Neapeiginio laisvalaikio

tyrimas Vilniaus mieste parodė, kad pateikėjai dažnai išskiria su įsipareigojimais nesusijusį ir laisvu pasirinkimu pagrįstą (gryną) laisvalaikį[6], teigdami, kad ne visada „laisvalaikis sau“ suderinamas su šeimos interesais. Tokio laisvalaikio samprata kontekstuali, ji priklauso nuo laiko, vietos ir žmonių, kinta ir vieno žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Šio tyrimo metu taip pat atkreipsiu ypatingą dėmesį į jaunas, vaikus auginančias šeimas, siekiant atskleisti galimybes suderinti, asmeninį, laisvu pasirinkimų pagrįstą ir įsipareigojimų šeimai nulemtą, laisvalaikį. Miesto tyrimas parodė, kad bendrai leidžiamas laisvalaikis, šeimoje švenčiama šventė, suformuotas jai būdingas ritualas palaiko darnius ryšius tarp šeimos narių. O kaip šeimos narius jungia laisvalaikis skirtingo lygmens Lietuvos vietovėse?

 

Kita vertus labai svarbus klausimas kaip šeimos nariai palaiko ryšius su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis. Lietuvių tradicinio kaimo socialinį gyvenimą aprašę etnologai nemažai dėmesio skirdavo kaimynų bendravimui, dažniausiai pabrėždami pozityviąsias tarpusavio bendravimo puses, šalpą ir tarpusavio pagalbą (Plg. Mažiulis 1940: 242–246; 1941: 91–96; 1957a: 240–241; 244; Vyšniauskaitė 1964: 527–550). Pasak A. Čepaitienės akivaizdu, kad kaimynystė yra antroji svarbi socialinės organizacijos forma, reikšminga jungiant šeimas ir ūkius į platesnę teritorinę bendriją (Čepaitienė 2013: 399). O draugiškų tarpusavio santykių išraiška ne tik specifiniai kaimynų papročiai kaip skerstuvės, koštuvės, kūmystė, bičiulystė, bet ir bendri pasilinksminimai, šeimos ir kalendorinės šventės (Kulnytė, Lazauskaitė 2015: 109). Vilniečių tyrimai parodė, kad ir miesto kultūroje kaimynystė, neretai yra aktuali, ilgainiui virstanti artimų kaimyninių šeimų pastoviu bendravimu, ypač kartu švenčiant šventes. Tačiau ar kaimynystė išlaikė buvusią socialinę reikšmę mažesnėse įvairaus tipo Lietuvos vietovėse? Todėl svarbu atskleisti kaip šiandien suvokiama kaimynystė, kaip konstruojamas kasdienis bei šventinis laisvalaikis su kaimynais ir kokie funkcionuoja kaimynų bendravimo ritualai. Tyrimai bus atliekami polietninėje aplinkoje, todėl aktualu paanalizuoti ar etninė priklausomybė svarbi kaimynų bendravimo intensyvumui.

 

Tyrimo tikslas:

Atskleisti socialinę ir kultūrinę sąveiką Vilniaus apylinkių kaimų, miestelių, miestų šeimose ir tarp kaimynų.

 

Uždaviniai:

  1. Išsiaiškinti kaip suvokiama šeima;
  2. Išanalizuoti, kaip eminiu požiūriu suprantamas ir vertinamas laisvalaikis su šeima;
  3. Pažvelgti į šeimos narių bendrai praleidžiamą neapeiginį laisvalaikį (atostogos, savaitgaliai ir laikas po darbo dienos);
  4. Išanalizuoti šventes šeimoje, atskleisti jų metu palaikomas tradicijas;
  5. Atskleisti kaip suvokiama kaimynystė ir kaip kuriamas laisvalaikis su kaimynais;
  6. Paanalizuoti šiuo metu šeimos ir kaimynų bendrijose formuojamus šventinius ritualus.

 

Irma Šidiškienė

Laisvalaikis Vilniaus apylinkių bendradarbių bendrijose

 

Tyrimo aktualumas:

Žmogaus darbinė veikla saistoma įvairiais socialiniais santykiais su darbuotojais ar kolegomis. Bendra veikla, vieno tikslo siekimas buria bendradarbius, kolegas į formalias ir neformalias grupes. Kaip rodo įvairių sričių moksliniai tyrimai, organizacijos veiklos rezultatams įtakos turi ne tik ekonominės sąlygos, bet ir organizacijos kultūra, darbuotojų socialinė aplinka ir panašiai. Kaip žinia, socialinė kultūrinė aplinka darbovietėje kuriama ne tik iš viršaus, oficialiaisiais kanalais, bet ir iš apačios, dirbančiųjų neformaliųjų ryšių dėka. Bene geriausiai bendradarbių socialinė kultūrinė sąveika atsiskleidžia per jų bendrą laisvalaikį. Nors laisvalaikis emic požiūriu, kaip parodė tyrimas Vilniuje, paprastai atskiriamas nuo darbinės veiklos, nuo darbovietės, laisvalaikio momentų, kuomet švenčiamos įvairiausios šventės, atliekami kasdieniai ritualai, susiję su trumpu poilsiu ar kita ne darbine veikla yra kiekvienoje organizacijoje. Laisvalaikio kaip veiklos analizė, aiškinanti laisvalaikio praktikas (Rojek 2005: 50) padėjo atskleisti laisvalaikio konstravimą su bendradarbiais, kur laisvalaikis išryškėjo kaip išteklius socialiniams santykiams ir organizacinei kultūrai palaikyti, užmegzti, perteikti. Atlikus tyrimą Vilniaus mieste išryškėjo, kad laisvalaikio praktikos atspindi darbinės aplinkos kontekstą: ar palaikomi abipusiai, grįžtamieji ryšiai tarp vadovybės ir darbuotojų, kaip formuojami neformalieji socialiniai santykiai bendrijose. Dažnai oficialūs ir neformalūs ryšiai tarp darbuotojų kontrastuoja, tačiau abiem atvejais yra tiesiami, palaikomi socialiniai santykiai tarp darbuotojų, kas leidžia darbuotojams vienas kitą geriau pažinti, tapti komanda. Sovietmečiu oficialiais kanalais modeliuotas bendradarbių aktyvus dalyvavimas laisvalaikiu drauge  įvairiausiomis progomis – ir oficialiuose renginiuose, ir personalizuotuose šventėse. Tačiau tokios iniciatyvos praktikoje pasireiškė tik iš dalies (pvz. profesinėse šventėse, Naujųjų Metų, gimtadienių progomis, laidotuvėse), kas leidžia teigti, jog vilniečių laisvalaikis (šventės) su bendradarbiais tuo metu nebuvo internalizuotas, todėl minėtos naujai kurtos šventės, tradicijos atgavus nepriklausomybę perimtos tik iš dalies. Tačiau tradicinių švenčių atgaivinimas, kartu ir tarptautinių organizacijų atitinkamas laisvalaikio veiklų organizavimas leidžia dabar stebėti įvairias naujas ar atnaujintas laisvalaikio su bendradarbiais praktikas vilniečių darbinėje aplinkoje. Ar tai yra visuotina tendencija ar tai būdinga didmiesčiui, galima būtų atsakyti palyginus šiuos duomenis su miestelių, kaimo gyventojų patirtimi. Kiek naujai kurtos šventės prigijo, kokios tradicinės šventės persidavė bendradarbių bendrijose atokiau miesto? Laisvalaikio praktika, anot Rojek, pasirenkama priklausomai nuo žmogaus kompetencijos ir žinių, kurias lemia motyvacija, vieta ir kon­tekstas, todėl manyčiau, svarbu išsiaiškinti, kaip šios praktikos darbovietės kontekste pasireiškia Vilniaus apylinkių bendradarbių bendrijose. Lietuvoje iki šiol mažai tirta bendradarbių laisvalaikio problematika manyčiau atvers galimybes palyginti miesto su miestelių gyventojų socialinių ir kultūrinių sąveikų darbo kolektyvuose raidą.

 

Tikslas:

Išnagrinėti socialinės sąveikos ir kultūrinės raiškos Vilniaus apylinkių bendradarbių bendrijose aspektus

 

Uždaviniai:

  1. Išanalizuoti Vilniaus apylinkių gyventojų bendradarbių bendrijos ir laisvalaikio sampratas;
  2. Apžvelgti profesinio / organizacijos tapatumo aspektus, kaip švenčiamos profesinės šventės;
  3. Išnagrinėti bendradarbių darbinio ir šeiminio gyvenimo ciklų apeigas;
  4. Atskleisti kaip konstruojamas bendras bendradarbių laisvalaikis kasdienėmis, švietėjiškomis ir aktyvaus laisvalaikio progomis;
  5. Atskleisti kaip bendradarbiai pažymi kalendorines ir valstybines šventes;
  6. Išnagrinėti kaip bendradarbiai palaiko ryšius su buvusiais bendradarbiais;
  7. Nustatyti kaip vertinamas bendradarbių bendras laisvalaikis.

 

Žilvytis Šaknys.

Draugų laisvalaikis ir šventės Vilniaus apylinkėse

 

Tyrimo aktualumas:

Kasdieniame gyvenime dažnai vartojame žodžius „draugas“, „draugė“, „draugystė“ suteikdami šiems žodžiams begales prasmių. Draugystės sampratą gana sunku apibrėžti, o būdai kuriais draugystė funkcionuoja skirtinguose socialiniuose pasauliuose yra sunkiai suvokiami tiek patiems draugaujantiems žmonėms, tiek šį fenomeną tiriantiems mokslininkams (plg. Desai, Killick 2010:1–20). Sutariama, kad draugystė, yra įgyta, o ne priskirta socialinė padėtis, kuri yra pagrįsta pasirinkimu ir savanoriškumu (Beer 2001: 5805)[7]. Draugų praleidžiamam laisvalaikiui apibrėžti gali būti pritaikyta K. Wöhlerio „grynojo laisvalaikio“ samprata, kai draugų laisvalaikis paprastai yra suvokiamas kaip  laisvo laiko dalis, kurios žmogus nesieja su darbu, gyvybiškų poreikių tenkinimu ar įsipareigojimais šeimoje. Laisvalaikis su gerais draugais gali įgyti ritualizuoto laiko vertę (Wöhler 2006). Tik prieš kelis dešimtmečius publikuoti stambesni antropologų draugystei skirti darbai iš kurių išskirčiau 1999 m. publikuotus S. Bell ir S. Coleman  rinkinį „Draugystės antropologija“ (Bell, Coleman 1999) ir 2010 m. publikuotą A. Desai bei E. Killick „Draugystė. Antropologijos perspektyva“ (Desai, Killick 2010). Tai draugystės tyrimų rinkiniai, reprezentuojantys įvairias kultūras, kuriuose bandoma atskleisti universalius šio socialinio fenomeno aspektus, draugystės svarbą tiek istorijos, tiek ir žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Draugystės tyrimai atlikti Lietuvos mieste parodė, kad formuojant socialistinę visuomenę, sovietinis režimas buvo suinteresuotas skatinti draugiškus jaunų žmonių socialinius ryšius keliant tikslą juos atriboti nuo „ideologiškai atgyvenusių“ tėvų įtakos. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą vis didesnį mąstą įgijo senųjų tradicijų atgaivinimo idėja. Neapeiginio laisvalaikio tyrimai patvirtino aiškius skirtumus tarp nevedusių ir šeimą sukūrusių, vaikų turinčių ir juos jau užauginusių draugų bendravimo intensyvumo. Tuo tarpu apeiginio laisvalaikio tyrimai parodė, kad vyresnė karta jau negalėjo prisiminti daugelio sovietmečiu švęstų švenčių, tačiau labai nedaug švenčių mini ir jaunoji karta, kalbėdama apie šių dienų situaciją[8]. Abiem atvejais kaip draugų šventės sureikšminami tik Naujieji metai ir gimtadienis. Labai nedidelė dalis žinių pateikėjų šventė ir valstybines šventes. Panaši situacija paaiškėjo ir nagrinėjant draugų grupių formuojamas tradicijas. Kyla klausimas ar tai išskirtinai miesto kultūros savitumas? Todėl bus svarbu paanalizuoti, kaip skirtingo dydžio vietovėse su draugais praleidžiamas neapeiginis laisvalaikis. Svarbus klausimas kokiu mastu tas laisvalaikis susijęs su gyvenamąja vieta? Kaip keičia draugų laisvalaikį ir pačios draugystės sampratą modernios komunikacijos priemonės, besiburiančios interneto bendruomenės? Tiriamųjų vietovių etninė kompozicija gana marga. Kai kuriose vietovėse, skirtingai negu Vilniaus mieste, lietuviai nesudaro daugumos gyventojų, todėl svarbu paanalizuoti ar tautybė šiose vietovėse yra reikšmingas kriterijus pasirenkant draugus. Dar nenagrinėtas klausimas ir kokias šventes Vilniaus apylinkėse šventė ir švenčia skirtingų tautybių žmonės. Nagrinėjant draugystės sampratą sostinėje diskusijas kėlė klausimas ar draugais gali būti įvardijami giminės. Labai įvairiai žinių pateikėjai traktavo ir skirtingų lyčių žmonių draugystės galimybes. Siekiant pateikti išsamesnius atsakymus į šiuos klausimus, svarbu sužinoti kaip skirtingo lygmens vietovėse konstruojamas žmogaus artimiausių draugų ratas, kaip jis keičiasi laike ir kokia šio ryšio kultūrinė raiška? Šie klausimai neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo studijų, kurios yra kertinis etnologijos pamatas.

 

Tikslas:

 

Atskleisti, kaip formuojamos ir palaikomos socialinės sąveikos tarp draugų ir kokia jų kultūrinė raiška skirtingose Vilniaus apylinkių vietovėse.

 

Uždaviniai:

 

  1. Išanalizuoti draugų pasirinkimo kriterijus, sureikšminant lyties, giminystės ir etniškumo aspektus;
  2. Atskleisti, ar ir kaip konstruojamas bendras draugų laisvalaikis po darbo, savaitgaliais ir per atostogas;
  3. Išanalizuoti draugų sambūrius per kalendorines šventes, išryškinant ir etninių grupių švenčiamas šventes;
  4. Išnagrinėti, kaip draugų tarpe pažymimos šeimos šventės (vardadienis, gimtadienis, gimtuvės, krikštynos, vestuvės ir kt.);
  5. Išsiaiškinti, kokios draugų tradicijos ir ritualai funkcionuoja įvairaus pobūdžio vietovėse;
  6. Išanalizuoti ar skirtingo dydžio, administracinio statuso ir etninės kompozicijos vietovėse skiriasi draugų kartu praleidžiamas laisvalaikis, švenčiamos šventės ir formuojami ritualai.

 

Atsiskaitymo už programą būdai ir formos

 

Už programos vykdymą numatome atsiskaityti straipsniais, pranešimais tarptautinėse ir užsienio mokslinėse konferencijose. Ketvirtųjų programos vykdymo metų pabaigoje jos vykdytojai numato surengti mokslinę konferenciją „Vilniaus apylinkių kultūra etnologinių tyrimų šviesoje“. Penktųjų metų pabaigoje – įteikti 12 aut.l. apimties monografiją. Kasmet projekto vykdytojai įteiks ne mažiau kaip po vieną mokslinį straipsnį, publikuos recenzijas, atliks kitus darbus. Programos vykdytojų atliktų darbų apimtis atitiks Lietuvos istorijos instituto patvirtintus mokslo darbuotojų ir kitų tyrėjų pareigybinius kvalifikacinius reikalavimus. Programos tematika taip pat numatoma skaityti viešas paskaitas, publikuoti mokslo populiarinimo straipsnius, prireikus teikti konsultacijas mokslo ir kultūros darbuotojams, atlikti ekspertinius darbus. Programa ir jos vykdymo eiga (publikacijos, konferencijos, seminarai ir kt.) bus pateikiama LII internetiniame tinklapyje. Įvykdžius programą bus pateikta ataskaita LII administracijai, programos vykdymas ir nuveikti darbai bus apibendrinti „Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ ar kitame moksliniame žurnale.

 

Programos finansavimo šaltiniai

 

Lauko tyrimai netolimose vietovėse iki minimumo sumažins tyrimams reikalingas išlaidas (transporto, nakvynės ir t.t.). Siekdami praplėsti vykdomų temų ratą, ieškodami galimybių nuvykti į tarptautines konferencijas, stažuotes, numatome galimybę teikti papildomus projektus LR kultūros ministerijai, Lietuvos mokslo tarybai ir kitoms institucijoms.

 

Cituota literatūra

  • Balys Jonas. 1978. Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silver spring: Lietuvių tautosakos leidykla.
  • Bell Catherine. 2009. Ritual Theory. Ritual Practice.  Oxford, New York: Oxford University Press.
  • Bell Sandra, Coleman Simon. 1999.The Anthropology of Friendship. Oxford: Berg Publishers.
  • Buchaveckas S., Barbaravičienė J., Krikščiūnas P. (sud.). 2005. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius: Versmė.
  • Burns Peter M. 1999. An Introduction to Tourism and Anthropology. London and New York: Routledge.
  • Castells Manuel. 2006. Tapatumo galia. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
  • Cheal David. Families in Today's World: A Comparative Approach. New York: Routledge.
  • Craith M. N., Kockel , Johler R. 2008. (eds). Everyday Culture in Europe. Hampshire (Progress in European Ehnology). Burlington: Ashgate.
  • Čepaitienė Auksuolė. 2013. Gyvenimo etnografija: Vietos, Struktūros ir laikas. Besikeičianti Lietuva XX amžiuje. LII leidykla.
  • Čiubrinskas Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
  • Daniliauskas Antanas. 1983. Etninės darbininkų kultūrinio gyvenimo problemos, Daniliauskas Antanas, Kalnius Petras. Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos. Vilnius: Mokslas, 4-66.
  • Droogers, André. 2001. Feasts: A View from Cultural Anthropology, P. Post, G.Rouwhorst, Tongeren, A. Scheer (eds.). A. Christian Feast and Festival: The Dynamics of Western Liturgy and Culture. - Leuven, 79–96.
  • Dundulienė Pranė. 1979. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas.
  • Dundulienė Pranė. 1991. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius: Mintis.
  • Everyday Life and Ethnicity: Urban Families in Loviisa and Võru, 1988-1991. A. Kirveennummi, M. Räsänen &T. J. Virtanen (eds.). Helsinki : Suomalaisen Kirjallisuuden Seura.
  • Franklin Adrian. 2003. Tourism: An Introduction. London, Thousand Oaks, New Delhi: SAGE Publications.
  • Kalnius Petras. 1983. Lietuvos pramonės darbininkų šeima socializmo laikotarpiu, Daniliauskas Antanas, Kalnius Petras. Lietuvos TSR pramonės darbininkų kultūros ir šeimos etnografinės problemos 67–130. Vilnius: Mokslas.
  • Krause Richard. Recreation & Leisure in Modern Society. Boston, London, Singapore: Jones and Bartlett.
  • Kublickienė Lilija. 2001. Laisvalaikio sociologija: paradigmų skirtumai. Filosofija, sociologija. 2: 35–42.
  • Kulnytė Birutė, Lazauskaitė Elvyda (sud.). 2015. Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas (LEEŽ). Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus.
  • Leparskienė Lina. 2016. Trakų lokalinio pasaulio refleksijos žmonių pasakojimuose. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, filologija (04H).
  • Löfgren Orvar.  On Holiday. A History of Vacationing. Berkeley:University of California Press.
  • Löfgren Orvar.  Learning to Be a Tourist, Ethnologia Scandinavica 24: 102-125.
  • Mardosa Jonas. 2009. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.
  • Milius Vacys, red. kom. pirm. 1972. Kernavė. Vilnius: Vaga
  • Paukštytė – Šaknienė Rasa, Mardosa Jonas, Šaknys Žilvytis, Šidiškienė Irma. 2016. Šventės šiuolaikinėje vilniečių šeimoje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.
  • Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2013a: Pasiruošimas Kalėdų šventėms vilniečių šeimose: stresas ar malonumas?, Lituanistica 59: 4 (94): 316-327.
  • Paukštytė – Šaknienė Rasa. 2015. Ritual Year of Godparents and Godchildrens in Contemporary Society in Lithuanian, The Ritual Year 10. Magic in Rituals and Rituals in Magic. The Yearbook of the SIEF (Société Internationale d’Ethnologie et de Folklore) Working Group on the Ritual Year. Innsbruck, Tartu: ELM Scholarly Press, 471-478.
  • Paukštytė – Šaknienė Rasa. Šeima ir kalendorinės šventės sovietinėje Lietuvoje, Lietuvos etnologija: Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2016, 16(26), p. 5-30.
  • Ramanauskaitė Egidija. 2004. Subkultūra: fenomenas ir modernumas. XX a. pabaigos Lietuvos subkultūrinių bendrijų tyrinėjimai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
  • Räsänen Matti. 1994. The Concepts and Contents of Everyday Life, Studia Fennica Ethnologica 2: 17–18.
  • Russell, V. Ruth. 2013. The Context of Contemporary Leisure. Urbana: Sagamore Publishing LLC.
  • Rojek Chris. 2005. LeisureTheory: Principles and Practices. Basingstoke: Palgrave Macmillan.
  • Sarmela Matti. 1969. Reciprocity Systems of the Rural Society in the Finnish-Karelian Area with Special Reference to Social Intercourse of the Youth. Helsinki: SuomalainenTiedeakatemia.
  • Streikus Arūnas. 2002. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.
  • Šaknys Žilvytis, Lapinskaitė Daiva. 2008. Lietuvos karaimai: etninis ir konfesinis tapatumas XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 8 (17): 73–96.
  • Šaknys Žilvytis, Lapinskaitė Daiva. 2008. Lietuvos karaimai: etninis ir konfesinis tapatumas XX a. antrojoje pusėje ir XXI a. pradžioje, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 8 (17): 73–96.
  • Šaknys Žilvytis. 2007. Profesorė Irena Regina Merkienė: mokslininkė ir mokytoja, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 7 (16): 7–17.
  • Šaknys Žilvytis. 2009. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai, Rasa Paukštytė – Šaknienė, Vida Savoniakaitė, Žilvytis Šaknys, Irma Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: LII leidykla, 63–110.
  • Šaknys Žilvytis. 2012. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai, Rasa Paukštytė – Šaknienė, Vida Savoniakaitė, Žilvytis Šaknys, Irma Šidiškienė. Lietuvos kultūra. Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla, 77–136.
  • Šaknys Žilvytis. 2014a. Tradicinių kalendorinių papročių tyrimai Lietuvoje, Etnografija 20: 92-105.
  • Šaknys Žilvytis. 2015. Karaimų kalendorinės šventės valstybinių švenčių aspektu, Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 15 (24): 99–128.
  • Šaknys Žilvytis. 2014. Politics and Festivals: Lithuania’s Shrove and Midsummer, Gábor Barna and István Povedák (eds.). Politics, Feast, Festivals. Szeged: Department of Ethnology and CulturalAnthropology, 136–150.
  • Šaknys Žilvytis. 2015a. Užgavėnės: a Rural and Urban, Religious, Socialist, and Lithuanian Festival of Shrovetide, Folklore, Electronic Journal of Folklore   60: 83–107.
  • Šidiškienė Irma. 2014. Profesinės šventės tyrimų ir medijų lauke, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 38: 225-237.
  • Šidiškienė Irma. Sąvokų topografavimas bendradarbių laisvalaikio tyrime, Lituanistica. 60: 3(97), 212–221.
  • Šinkūnas Stanislovas, Rapoportas Sergejus. 1972. Poilsio kultūra, Kernavė. Vilnius: Vaga, 248–264.
  • Mardosa Jonas. 1972. Apie talkas, Kernavė. Vilnius: Vaga, 105-114.
  • Trinkūnas Jonas. 2005. Romuvių judėjimo pradžia – Kernavėje, Buchaveckas, J. Barbaravičienė, P. Krikščiūnas (sud.), Musninkai. Kernavė. Čiobiškis 463–467. Vilnius: Versmė.
  • Vyšniauskaitė Angelė, Kalnius Petras, Paukštytė Rasa. 2008. Lietuvių šeima ir papročiai. Vilnius: Mintis.
  • Vyšniauskaitė Angelė. 1964. Kaimo buitis ir papročiai; Lietuvių etnografijos bruožai 527–550. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
  • Vyšniauskaitė Angelė. 1993. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa.
  • Wöhler Karlheiz. 2006. TrendsTowards Pure Leisure: Leisure as Ritual Performance. T. Shift, Weiermair, H. Pechlaner, T. Biegereds (eds.). Leisure and Tourism. Impacts of Time Allocationon Successful Products and Services. Berlin: Erich Schmidt Verlag, 187–193.
  • Шакнис Жильвитис. 2016. Проблемы функционирования традиционных праздников в современном многонациональном городе, Праздники и обряды в Урало-Поволжье: традиции и новации в современной культуре. Самара: Порто-принт, 12-17.
  • Desai Amit, & Killick Evan .2010. Introduction: Valuing Friendship, A. Desai, & E. Killick (eds). 2010. The Ways of  Friendship: Anthropological Perspectives.  Oxford, New York: Berghahn Books.
  • Hendersen Helena. 2005. Holidays, Festivals, and Celebrations of the World Dictionary. Griswold, Detroit: Omnigraphics, Inc.
  • Kobeckaitė Halina. 1997. Lietuvos karaimai. Vilnius: Baltos lankos.
  • Löfgren Orvar. 2008. When is Small Beautifull? TheTransformations of Sweedish Ethnology., M. N. Craith, U. Kockel, Johler R. (eds). Everyday Culture in Europe. (Progress in European Ehnology). Hampshire, Burlington: Ashgate, 119–132.
  • Mažiulis Antanas. 1940. Iš žmonių tarpusavio santykių, Gimtasai kraštas 3–4: 242–246.
  • Mažiulis Antanas. 1941. Moterų tarpusavės papročiai, Gimtasai kraštas 1–2: 91–96.
  • Mažiulis Antanas. 1957a. Kaimo bendruomenė, Lietuvių enciklopedija 10: 240–241.
  • Mažiulis Antanas. 1957b. Kaiminystė, Lietuvių enciklopedija 10: 244.
  • Platvoet Jan G. 2008. Ritual: Religious and Secular, Jens Kreinath, Jan Snock, Maichael Stausberg (eds.), Theorizing Rituals. Clasical Topic. Theoretical Approaches, Analytical Concepts. Leiden, Boston: Brill, 161–205.
  • Rao Ursula. 2008. Ritual in Society, Jens Kreinath, Jan Snock, Michael Stausberg (eds.), Theorizing Rituals. Classical Topic. Theoretical Approaches, Analytical Concepts. Leiden, Boston: Brill, 143-160.
  • Steponaitis Vytautas. 1956. Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla.
  • Šaknys Žilvytis. 2002. Merkinės apylinkės: kultūrų sąveika ir turizmas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis 21: 261-284.

 

 

 

[1] Sąvoka „apylinkės“ neturi tikslo griežtai apibrėžti vietovių atstumo ir neturi nieko  bendra su administracinio suskirstymo apylinkėmis (seniūnijomis).

[2]Кultūros (ypač tradicinės) ir kasdienybės studijos savo šalyje, vadinamos europietiškąja antropologija (Čiubrinskas 1977: 218).

[3] Etninė šventė – mažumos etninėje tėvynėje ar tik tos etninės grupės švenčiama šventė, valstybinė šventė – šventė kuri yra patvirtinta nedarbo diena.

[4] Tyrimas finansuotas pagal LMT Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009-2015 metų programą (sut. Nr. LIT-5-6). Monografijos leidyba pagal LMT priemonę leidiniams išleisti (paraiškos Nr. LEI-15079).

[5]Straipsnyje remtasi daugiausia Vilniuje gyvenančių karaimų apklausa, tačiau didelė dalis jų yra kilę iš Trakų ir yra glaudžiai su šiuo miestu susiję giminystės ir draugystės ryšiais.

[6]Pure leisure – Karlheiz Wöhler terminas (Wöhler 2006:  187–193).

[7]Tyrime atsiribojame nuo romantinės draugystės.

[8]Sąvoką “platesnio švenčiamų švenčių spektro” vartoju remdamasis tarpukario Lietuvos švenčių tyrimais  ir analogišku švenčių tyrimu Sofijos (Bulgarija) mieste.