Pradžia
lt

Lietuva Antrajame pasauliniame kare Tyrimo programa

2001-2010 metai

        Motyvacija. Istorinio tyrimo programos viešas pristatymas Lietuvos moksliniame gyvenime nėra įprastas dalykas, ir jau vien tai reiškia tam tikro barjero peržengimą. Tačiau kitas barjeras – pagrindinis ir kur kas sunkesnis – pradėti kompleksiškai bei komparatyviai tirti Lietuvos padėtį II pasaulinio karo metais. Būtent pastarasis barjeras suponuoja pirmąjį – pateikti viešam svarstymui tai, kas turėtų būti padaryta, kartu susivokiant, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau.

       Žinomas istorizmo cinizmas, kad didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukia tie istorijos momentai, kurie yra susiję su maksimaliomis žmogiškų galių įtampomis bei sąnaudomis – karai, revoliucijos, perversmai, užkariavimai ir pan. Nepaisant to, kad tie momentai dažniausiai reiškia masines žmonių žūtis bei tragedijas. Lietuvos istorijoje toks momentas yra Antrasis pasaulinis karas, bet nušviestas jis kol kas aiškiai nepakankamai. Tai nereiškia, kad tai temai apskritai būtų trūkę dėmesio – jo kai kuriais atžvilgiais net perdaug. Tačiau, kai tas dėmesys įgaudavo tendenciją virsti istorinėmis studijomis, paprastai būdavo galima konstatuoti, kad jos neišsamios, tendencingos, jose daug stereotipų kompleksų.

       Jeigu turėsime omeny lietuvių istorikus, kuriems objektyviai dabar tenka atstovauti Lietuvos istorijos mokslą, tai šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad jiems moralinius bei metodologinius sunkumus sąlygojo iš esmės trys aplinkybės. Pirma aplinkybė būtų ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tiksliau, per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinti žydai kaip istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis ir, kad tame sunaikinime dalyvavo ir lietuviai, kaip kita istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis. Jeigu prie tos tragedijos, vadinamos holokaustu, dar pridėsime lenkų bei vokiečių – vėlgi istorinių Lietuvos etnokultūrų – eliminavimą, tai susidursime su reiškiniu – arba kitaip įvardijant – su prielaida, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar vienas karas – karas tarp tautų, tarp piliečių. Nepaisant to, kad tokia prielaida lietuviams tikrai nėra maloni, čia pat iškyla antra iš minėtų aplinkybių: lietuvių tautai Antrasis pasaulinis karas, atnešęs žymių gyventojų nuostolių, tuo pačiu padidino nacionalinę teritoriją – bene vienintelei iš kitų į karo verpetą įsuktų tautų, gal tik išskyrus rusus. Tačiau šalia to, Antrasis pasaulinis karas lietuvių tautai, priešingai nei daugumai kitų tautų, neatkūrė valstybingumo. Ir tai būtų trečia iš minėtų aplinkybių.

       Nereikėtų stebėtis, kad tokia aplinkybių samplaika ideologizuotam modernizmo epochos istorikui reiškė nepakeliamas vertybines perkrovas. Tačiau šiandien jau kitas laikotarpis. Nebereikia vergauti ideologijai bei stereotipams, bet tuo pačiu tenka atvirai, moraliai ir kompleksiškai tirti istorines problemas.

       Istoriografinės inspiracijos. Tyrimai, aišku, bus atliekami ne tuščioje vietoje. Literatūros, kurioje vienaip ar kitaip atsispindi Lietuva Antrajame pasauliniame kare, yra pakankamai, kad inspiruotų esminių problemų formulavimą.

       Viena iš tų problemų – kas ir kaip lėmė, kad Lietuva bei kitos dvi Baltijos valstybės turėjo išnykti iš tarptautinės politinės bendrijos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseweltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos, vadinasi „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją ir, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių – tegul ir nepasirašytas, bet faktinis – buvo1. Tad kiltų klausimas – ar Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, išnykimo galų gale nelėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu toks bendras interesas egzistavo, tai kodėl jis atsirado?

       Antroji problema – holokausto Lietuvoje bei su ja susijusi lietuvių-žydų dilema. Beje, lietuviškoje radikalaus varianto intrepretacijoje tokios dilemos apskritai nėra. Čia centrinė vieta tenka 1941 m. birželio sukilimui, kurio metu buvo atkurta Lietuvos valstybė, o lietuviai – „atgavę orumą“2. Tuo tarpu analogiškoje žydiškoje interpretacijoje lietuvių vadinamas sukilimas traktuojamas kaip holokausto simbolis, kuomet „žiurkės išlindusios iš urvų ir ėmusios pulti žmones“3. Liberalia nuostata atlikti holokausto Lietuvoje tyrimai, regis, tik priartėjo prie minėtos lietuvių – žydų dilemos sprendimo4. Liktų atviras klausimas – kodėl būtent Lietuvoje žydai per palyginti trumpą laikotarpį – per 1941 m. antrą pusmetį – buvo taip totaliai išžudyti? To klausimo įvairiems aspektams tirti (pavyzdžiui, vienas iš tų aspektų būtų nušvietimas žydų žudymo mechanizmo Lietuvos provincijoje) bendrą koordinačių sistemą, matyt, turėtų sudaryti du svarbiausi kriterijai: horizontalus – geopolitinis ir vertikalus – moralinis.

       Pagaliau, trečioji problema sietųsi su lietuvių, kaip politinės bendruomenės, identifikavimu. Žinia, kad vokiečių generalinis komisaras Rentelnas lietuvių nelaikė taip vadinama valstybine tauta, o, iš esmės, tik valstiečiais, kuriuos nesunkiai galima būsią integruoti į vokiečių tautą5. Kita vertus, savo komisarinį valdymą lietuviams planavo įvesti ir kai kurie lenkų politikai6. Taigi akivaizdu, kad iš pažiūros loginė pasekmė – Lietuvoje įvestas sovietinių komisarų valdymas – reikalautų mokslinio kvestionavimo.

       Tikslai. Konkrečiai pristatant tyrimo programą, pirmiausia reiktų aptarti tikslus. Jie, be abejo, dabar gali būti tik orientaciniai ir tyrimo eigoje plėsis. Reikia turėti omeny, kad Antrasis pasaulinis karas Lietuvai – tai ne vien nacių okupacija, nors toks įvaizdis stipriausias. Karo pradžioje Lietuva buvo nepriklausoma valstybė ir Lietuvos valstybingumo klausimas – kaip pagrindinio lygio vertybė – turėtų, matyt, būti ta gija, kuri programoje susietų visus kitus klausimus bei padėtų juos spręsti. Valstybingumo klausimo iškėlimas į pirmą vietą nėra kokios nors apologetikos steitizmui apraiška. Mokslinės analizės požiūriu tai, regis, būtų pats parankiausias indikatorius, identifikuojant Lietuvą kaip santykinai mažą politinį veiksnį tarptautiniame bei geopolitiniame kontekste, kuris didžia dalimi suponavo arba lėmė procesus pačioje Lietuvoje.

       Taigi, skaidant temą į išorinį bei vidinį aspektus, darbo tikslus būtų galima susigrupuoti maždaug tokia tvarka:

       1. Nušviesti didžiosios politikos sprendimus bei poveikį, Antrojo pasaulinio karo metais lėmusius:

       a) Lietuvos geopolitinę priklausomybę po karo;

       b) Lietuvos teritorijos suformavimą;

       c) Lietuvos demografinius kataklizmus.

       2. Nušviesti 1940 m. Lietuvos valstybės sunaikinimo poveikį vidaus politiniams, socialiniams bei psichologiniams procesams.

       3. Rekonstruoti Lietuvos vidaus gyvenimą vokiškoje okupacijoje, atskleidžiant:

       a) vokiečių politikos Lietuvoje ypatybes;

       b) lietuvišką savivaldą, jos ypatybes;

       c) lietuvių visuomeninį-politinį gyvenimą;

       d) kitų Lietuvos tautų – žydų, lenkų, rusų, vokiečių padėtį;

       e) suteikti naują impulsą holokausto Lietuvoje atskleidimui;

       f) nušviesti kolaboravimo bei rezistencijos apraiškas;

       g) panagrinėti ginkluoti pogrindžio (sovietų, lenkų, žydų) ypatybes;

       h) panagrinėti lietuviškos emigracijos 1944-45 m. priežastis, socialinę struktūrą.

T e m o s

Atitinkamai išsidėstytų ir programos tematinės dalys:

I. Lietuvos klausimas tarptautiniame kontekste Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu (išorinis aspektas).

       Tyrinėtinos temos:

       1) Neutralumo politika bei jos žlugimas (1939 m. vasara-ruduo).

       2) Egzilinės vyriausybės nesuformavimo (po 1940 m. aneksijos) priežastys.

       3) Aneksijos nepripažinimo politikos genezė bei raida.

       4) Lietuvių – lenkų diplomatų kontaktai (Lietuva, kaip Lenkijos klausimo Antrojo pasaulinio karo metais aspektas).

       5) Didžiosios politikos poveikis Lietuvos gyventojų migracijai.

       6) Holokausto poveikis Lietuvos klausimui tarptautinėje arenoje.

       Pastaba: nurodytos temos gali tapti pagrindu mokslinėms publikacijoms, konferencijoms; eventualiai Lietuvos klausimas tarptautinėje arenoje II pasaulinio karo metais gali tapti ir prielaida daktarinei disertacijai.

       II. Pirmoji sovietinė okupacija 1940–1941 m.

        (Pastaba: nagrinėti sovietmečiui Lietuvoje apskritai – tiek 1940–41 m., tiek ir 1944–1990 m. laikotarpiuose – reiktų atskiros programos. Šiuo atveju būtų svarbu nušviesti sovietinės okupacijos poveikį procesams, prasidėjusiems prie nacių).

       III. Lietuva vokiškoje okupacijoje Antrojo pasaulinio karo metais (vidinis aspektas) Tyrinėtinos temos:

       1) Vokiečių socialinė ekonominė bei kultūrinė politika Lietuvoje. (Ar tikrai neteisus buvo genkomisaras Rentelnas, vertinęs lietuvių valstiečius kaip nusiteikusius provokiškai?)

       2) Visuomeninis-politinis gyvenimas vokiečių okupuotoje Lietuvoje. (Kodėl lietuvių politinis elitas liko politiniu-organizaciniu požiūriu nepasiruošęs artėjant antrai sovietinei okupacijai?)

       3) „Raudonasis“ pogrindis Lietuvoje. (Eventualiai Šumausko ir Zimano nuostatų alternatyvos: ar lietuvių valstietis yra potencialus LTSR kūrėjas ar – nacių talkininkas?)

       4) Socialinė-demografinė situacija Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

       Pastaba: kiekvienai išvardytų temų vidaus aspektu gali tapti pagrindu daktarinei disertacijai, kadangi joms yra pakankama šaltinių bei archyvinės medžiagos bazė visų pirma Lietuvoje.

       IV. Kompleksinis dokumentų publikavimas

       Paraleliai vykdant tyrimus Lietuvos vidaus bei išorės padėties Antrojo pasaulinio karo metais galima būtų leisti dokumentų rinkinius iš to laikotarpio. Dokumentų leidimui galima būtų parengti savarankišką programą. Tačiau bet kuriuo atveju publikuojami dokumentai būtų labiau naudingi bendram Antrojo pasaulinio karo problemų, susijusių su Lietuva, atskleidimui.

x x x

       Pabaigai dar reiktų pabrėžti labai svarbią nuostatą: programos realizavimo sėkmė nemažai priklausys nuo bendradarbiavimo su kitų Lietuvos institucijų bei kitų šalių tyrinėtojais. Šiuo metu jau yra principinių sutarimų su Rusijos visuotinės istorijos bei Varšuvos istorijos institutais. Viena iš tų sutarimų nuostata būtų lyginti situaciją Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje su kaimyniniais kraštais. Programa lieka atvira visoms suinteresuotoms šalims.

       Česlovas Laurinavičius, LII vyr. moksl. bendradarbis

       1 D. Kirby, Morality or Expediency?, The Baltic States in Peace and War 1917–1945, ed. by V. S. Vardys and R. Misiūnas, The Pensilvania, 1978; R. A. Schnorf, The Baltic States in US – Soviet relations 1939–1942, Lituania, 1966; L. Juda, United States Nonrecognition of the Soviet Union’s Annexation of the Baltic States. Politics and Law, Journal of Baltic Studies, vol. VI, No 1, 1975; A. Feis, Churchill, Roosevelt, Stalin, New York, Princeton, 1966; B. Makauskas, Didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu, Lituanistica, 1996, Nr. 3(27).

       2 A. Liekis, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22 – 08 05), Vilnius, 2000.

       3 А. Славинас, Гибель Помпеи, Тель-Авив, 1997.

       4 S. Sužiedėlis, Penkiasdešimt metų praėjus: lietuvių tautos sukilimo ir laikinosios vyriausybės istorijos interpretacijų disonansai, Metmenys, 1991, Nr. 61; L. Truska, Ir atleisk mums mūsų tėvų bei senelių nuodėmes (Apie holokaustą Lietuvoje 1941 m.), Kultūros barai, 1999, Nr. 5–6; V. Brandišauskas, Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 metais, Darbai ir Dienos, Kaunas, 1996, Nr. 2(11); A. Eidintas, Lietuvos žydų žudynių byla: Dokumentų ir straipsnių rinkinys, sud. A. Eidintas, Vilnius, 2001; A. Bubnys, Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1943 m., 1999; Y. Arad, The „Final Solution“ in Lithuania in the Light of German Documentation“, Yad Vashem Studies, 1976, t. 11 (Jerusalim); Ch. Dieckmann, „Der Krieg und die Ermordung der litauischen Juden“. Nationalsocialistische Vernichtungspolitik 1939–1945: Neue Forschungen und Kontroversen, Frankfurt am Main, 1998; D. Levin, „Lithuania“. Encyclopedia of the Holocaust, New York, 1990, vol. 3, p. 895–899.

       5 Apibendrinantis generalinio komisaro Rentelno 1942 m. pranešimas, A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva. 1941–1945, Vilnius, 1998, p. 530–539.

       6 A. Bubnys, Armijos Krajovos ištakos ir ideologija Lietuvoje, Armija Krajova Lietuvoje, Vilnius-Kaunas, 1995.