Pradžia
lt

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

MOKSLO TYRIMO PROGRAMA

ATMINTIES KULTŪRA LIETUVOJE

(I dalis) 2009–2013 m.

Fundamentinių mokslų sritis: Lietuvos visuomenės ir valstybės raida iki XXI amžiaus pradžios

Programos vadovas: habil. dr. Alvydas Nikžentaitis

Projekto tikslas: Tirti XX amžiaus Lietuvos atminties kultūrą bei nustatyti jos funkcionavimo ypatumus skirtingais istorijos laikotarpiais, lyginant nacionalinę atminties kultūrą su atminties kultūra regionuose, visų pirma Lietuvos miestuose. Koncentruojantis ties šio projekto pagrindiniu tikslu, realizuojant jį bus ieškoma tolimesnių projekto plėtros galimybių, visų pirma aiškinantis Lietuvos atminties vietų sąvado parengimo galimybes.

Projekto uždaviniai:

  • Ištirti komunikacinės atminties virsmo kultūrine ypatybes Lietuvoje skirtingais XX amžiaus istorijos laikotarpiais

  • Ištirti kultūrinės atminties formavimosi ir formavimo ypatybes autoritarinio režimo sąlygomis, nelaisvės metais (1940-1990) bei postkomunistinėje Lietuvos visuomenėje (po 1990 m.)

  • Ištirti kultūrinės atminties pokyčius Lietuvoje XX amžiaus eigoje

  • Ištirti kultūrinės atminties raiškos formas atskiruose Lietuvos miestuose

  • Ištirti kultūros paveldo ir kultūrinės atminties sąsajas

  • Ištirti kultūrinių/komunikacinių atminčių konfliktus multikultūrinėse erdvėse

  • Ištirti kultūrinės atminties ir tautinių tapatybių sąveikas

  • Atlikti lyginamąją kultūrinių atminčių Lietuvoje skirtingais laikotarpiais analizę

  • Atlikti kultūrinių atminčių Lietuvoje tipologiją, lyginant kultūrines atmintis Lietuvoje su kitomis šalimis

Projekto chronologiniai rėmai: 1918-2009 m. Laikotarpis apima tris skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius:

1918 -1940 m.- Nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpį, 1940-1989 m. - sovietmečio erą Lietuvoje bei atminties kultūros formavimosi problematiką Atkurtoje Lietuvos Respublikoje.

Projekto aktualumas. Projekto aktualumą nusako pasirinktas tyrimo objektas. Prisiminimas apie praeitį yra svarbiausių nacionalinio, regioninio identitetų dalis. Tokiu būdu kompleksinis atminties (komunikacinės, kultūrinės) tyrimas leis geriau pažinti Lietuvos visuomenės identitetų kaitą praeityje bei dabartyje.

Tyrimo struktūra: Tyrimo metu planuojama ištirti Lietuvos atminties kultūrą skirtingais istorijos laikotarpiais, dėmesį koncentruojant į pagrindinius atminties kultūros segmentus. Atsižvelgiant į tai, kad toks tyrimas Lietuvoje atliekamas pirmą kartą, projektu siekiame aprėpti ne visas galimas analizės temas, o koncentruotis visų pirma ties šiais problemų aspektais:

  1. Materialinės atminties formos (Lietuvos miestų gatvėvardžiai, paminklai ,muziejai, viešosios erdvės etc)

  2. Minkštosios“ atminties formos (nacionalinės ir miestų šventės, atmintinos dienos, jubiliejai, valstybės ir miestų mitai, nacionaliniai simboliai etc.)

  3. Atminties kultūros diskurso analizė (vieši debatai praeities tema, jubiliejų, švenčių metu pasakytos kalbos etc.)

  4. Atminties kultūros kūrėjai (valstybės politikos vaidmuo, atskirų visuomeninių organizacijų, socialinių grupių, galimai atskirų asmenų vaidmuo konstruojant atminties kultūrą).

Projekte vartojamos pagrindinės sąvokos

Kolektyvinė atmintis, grupinės komunikacijos palaikoma atmintis. Pirmasis kolektyvinės atminties teoriją išplėtojo prancūzų sociologas Maurice Halbwachs (1925; 1950); istoriografijoje ją XX a. 8–9 dešimtmečiuose adaptavo Analų mokykla. Pagrindinė Halbwachso tezė – žmogaus atmintis reikalauja nuolatinio kolektyvinių šaltinių palaikymo ir gali funkcionuoti tik kolektyviniame kontekste. Atsiminimus žmogus įgauna visą gyvenimą dalyvaudamas įvairiuose visuomenės institutuose, todėl esama tiek kolektyvinių atminčių, kiek visuomenėje egzistuoja grupių ar institutų. Šeimos, asociacijos, korporacijos, armijos, profsąjungos – visos turi savitus atsiminimus. Kolektyvinės atminties samprata nereiškia, kad atsimena grupės ar institucijos; turimi omeny bendri atsiminimai, kuriuos turi kolektyvų nariai. „Socialiniai rėmai“ yra būtinas kontekstas, be kurio jie negali atsiminti arba atkurti praeities. Po mirties išleistame veikale (1950) Halbwachs peržiūrėjo kai kuriuos ankstesnius savo teiginius, ypač sušvelnindamas ankstesnes kolektyvistines durkheimiškas pažiūras; tai rodo šiame veikale eksplikuotas „individualios atminties“ atskyrimas nuo „kolektyvinės atminties“. Faktiškai kolektyvinę atmintį galima suprasti kaip praeities vaizdinių homogenizavimą ir individualių atsiminimų skirtybių sumažinimą komunikacijos aktų metu.

Atminties kultūra, atminimo kultūra, per komunikacines praktikas simboliškai išreiškiama reikšmių sistema (į kurią įeina elgesys, konvencijos, normos ir t. t.), įvairiomis praeities reprezentavimo formomis aktualizuojanti praeitį ir stimuliuojanti kolektyvinę atmintį. Erinnerungskulturyra sąvoka, įvesta į mokslinę literatūrą Jano Assmanno (1992), tačiau dabar užsienio literatūroje naudojamos kelios šį reiškinį įvardijančios sąvokos: vok. Erinnerungskultur ir Gedächtniskultur, angl. culture of memory ir culture of commemoration. Literatūroje skirtumas tarp šių sąvokų kol kas nėra aiškiau artikuliuotas. Renkantis, kurią konkrečiai sąvoką vartoti, būtina atkreipti dėmesį, kad atminties gebėjimas implikuoja ne tik informacijos atsiminimą, bet ir įsiminimą bei išlaikymą. Praeitį reprezentuojančios kultūrinės praktikos dažniausiai yra susijusios tik su viena atminties funkcija – informacijos at(si)minimu (dekodavimu, atgaminimu), nors pačių praktikų poveikio objektas yra atmintis. Atskirą teorinį kontekstą turi Bielefeldo universiteto istoriko Jörno Rüseno pasiūlyta (1992; 1994) sąvoka Geschichtskultur.

Atminties vietos, kultūriniai simboliai, keliantys kolektyvines asociacijas ir turintys kolektyvinės atminties vaizdinių telkiamąją galią. Į istoriografiją sąvoką įvedė vėlyvoji Analų mokykla, kai Pierre'o Nora 1978–1981 m. Paryžiaus Aukštojoje socialinių mokslų mokykloje organizuoti seminarai peraugo į lieux de mémoire projektą (jo rezultatas – 1984–1993 išleistas 7 tomų Prancūzijos atminties vietų rinkinys). Atminties vietų samprata yra aliuzija į antikoje mnemotechnikai vystyti naudotus vadinamuosius mnemotopus (lot. loci memoriae) – vietas, su kuriomis buvo asocijuojama atmintis. Šias atminties vietas reikėtų skirti nuo P. Nora les lieux de mémoire. Nors P. Nora perėmė atminties vietų sąvoką iš loci memoriae, jis įpynė jas (1984) į savitą teorinį atminties ir istorijos santykių kontekstą. Jam atminties vietos – tos vietos, kurios liko istorijai „uzurpavus“ atmintį, o iki tol atminties vietų nebuvo, bet buvo absoliutus atminties dominavimas, pasireiškęs to, ką jis įvardija milieux de mémoire, egzistavimu. Prancūzijos atminties vietų projekto sėkmė davė postūmį bandymams įgyvendinti panašius projektus Italijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Vokietijoje. 2001 m. buvo išleistas Berlyno istorikų Étienne'o François ir Hageno Schulze's inicijuoto projekto rezultatas – vokiečių atminimo vietų tritomis Deutsche Erinnerungsorte. Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje naudojamos sąvokosErinnerungsort (atminimo/atsiminimų vieta) ir Gedächtnisort (atminties vieta) turi atskirus kontekstus.

Komunikacinė atmintis, Jano Assmanno teorijoje (1989; 1992) – viena iš kolektyvinės atminties formų; autobiografinis atminties registras. Komunikacine atmintimi J. Assmann vadina maždaug trijų-keturių vidutinių kartų (t. y. 80–100 metų) laikotarpiu egzistuojančius atsiminimus, kurie nėra fiksuoti bei ritualizuoti, bet transformuojasi kaskart, kai įvyksta juos iššaukianti komunikacija. Komunikacinė atmintis susijusi su išgyventa patirtimi, perduodama iš kartos į kartą arba socialinės grupės rėmuose. Komunikacinės atminties teoriją iš socialinės psichologijos pozicijų toliau vystė (2002) Harald Welzer.

Kultūrinė atmintis, Jano ir Aleidos Assmannų teorijoje (1989; 1992; 1999) – viena iš kolektyvinės atminties formų; institucionalizuotas atminties registras. Assmannai kultūrine atmintimi vadina tokią atmintį, kuri yra atsieta nuo kasdienybės ir susieta ne su dabar gyvenančiųjų patirtimi, bet su fiksuotais išsiskiriančiais momentais tolimoje praeityje (juos J. Assmannas vadina „atminties figūromis“). Kultūra šiuo atveju suvokiama kaip „monumentali“, „aukštoji“ kultūra. Kultūrinė atmintis siejama su ta kiekvienai visuomenei kiekvienoje epochoje būdingų vėl ir vėl naudojamų tekstų, vaizdinių ir ritualų dalimi, kurios „kultivavimas“ stabilizuoja ir išreiškia tos visuomenės savivaizdį; šiuo savivaizdžiu apie praeitį yra grindžiamas grupinis bendrumo ir unikalumo supratimas. Kultūrinė atmintis palaikoma ne kasdienine, bet organizuota, institucionalizuota ir ceremonializuota komunikacija, tokiomis formomis kaip ritualas, šventė, tekstas.

Teorinis projekto pagrindimas.

Atminties kultūros teorinės koncepcijos.

  • Maurice Halbwachs yra laikomas kolektyvinės atminties teorijos, davusios pradžią tolimesniems šios problematikos tyrimams, pagrindėju, atskleidusiu, kaip prisiminimai apie praeitį funkcionuoja dabartyje bei prisideda prie kolektyvinės tapatybės įtvirtinimo1 .

  • Jan Assmann esmingai išplėtė savo pirmtako sociologo teoriją, ją semiotiškai išplėsdamas kultūrinės ir komunikacinės atminties sąvoka. Šio autoriaus darbų dėka buvo atskleisti mechanizmai, kurių dėka pavieniai ar grupiniai atsiminimai virsta visuomenės atmintimi2.

  • Pierre Nora studija apie Prancūzijos atminties vietas esmingai praturtino atminties kultūros teorinę koncepciją. Nora teigimu, atminties vietos nereikėtų sutapatinti vien tik su fiziškai egzistuojančiomis jos formomis, tokiomis, kaip konkreti vietovė, paminklas arba meno kūrinys. Jomis gali tapti ir ne materialūs objektai, tokie kaip istorinė asmenybė, atmintina diena, mokslinis tekstas ar netgi simbolinis veiksmas. Toliau sekant Nora, reikėtų skirti 3 atminties vietų raiškos dimensijas:

  1. Materialiąją. Kaip šios dimensijos pavyzdį autorius nurodo archyvą, kartu nurodydamas būtiną sąlygą archyvo virtimui atminties vieta – jis turi turėti ir simbolinę aurą.

  2. Funkcinę. Jos tipiniu pavyzdžiu galima būtų nurodyti visuomenėje išpopuliarėjusias knygas, kurios buvo parašytos konkrečiam tikslui, tačiau dėl savo žinomumo ėmė vaidinti žymiai svarbesnį vaidmenį. Sekant Nora logika, tokios atminties vietos Lietuvoje pavyzdžiu būtų galima laikyti pavyzdžiui Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“.

  3. Simbolinę. Ji susiformuoja konkretiems veiksmams virstant nuolat besikartojančiu ritualu. Konkrečiam objektui įgavus simbolinę prasmę jis taptu atminties vieta.

Svarbu pažymėti, kad šios 3 autoriaus išskirtos dimensijos egzistuoja paraleliai arba yra tiesiogiai viena su kita persipynusios.3

  • Aleida Assmann tyrimų svarbą šiam projektui nusako jos tyrimų rezultatai, nurodantys tas būtinas sąlygas, kurioms esant grupinė atmintis turi galimybę transformuotis į kultūrinę. Autorė savo darbuose tyrinėjo dvi atminties transformacijos strategijas. Pirmuoju atveju ji atskleidė kaip grupės (socialinė) atmintis virsta kultūrine, kitu atveju jis atskleidė kultūrinės atminties virsmą grupine atmintimi. Nors kalba eina apie skirtingas strategijas, iš tikro, tai yra sudėtinės vieno proceso dalys. Tam kad tam tikros grupės atmintis virstų kultūrine, būtina sąlyga šios įvairialypės atminties transformacija į monolitinę, tačiau amžininkams vis dar atpažįstamą, kaip jų, atmintį. Tik šiam procesui sėkmingai užsibaigus atmintis įgauna prasmės dabarčiai ir ateičiai svarbią prasmę. Taip transformavusiai atminčiai iš grupinės į kultūrinę reikalingas atvirkštinis ryšys – individų ir grupių susitapatinimas su kultūrine atmintimi. Tokia grupinės ir kultūrinės atminties tarpusavio sąveika yra būdinga visų pirma senosios demokratijos šalims. Post totalitarinėse ir autokratinėse visuomenėse didesnį vaidmenį vaidina valdžios sprendimai ir dėl to kultūrinės ir grupinės atminties ryšys jose yra gerokai silpnesnis4. Pastarasis autorės pastebėjimas turėtų būti tikrinamas Lietuvos atminties kultūros pavyzdžiais.

  • Sabine Moeller darbas, nors ji tyrinėjo tik grynai vokišką problematiką, projektui gali būti svarbus dėl jo išvadų. Autorė tyrinėdama Vakarų ir Rytų Vokietijos gyventojų atmintį pastebėjo šios atminties ryškius skirtumus. Praeitis Rytų Vokietijoje vaidina didesnį vaidmenį, ji yra labiau personalizuota, nei Vakarų Vokietijoje5. Šios išvados dar kartą akcentuoja atminties funkcionavimo skirtumus tarp demokratinių ir autoritarinių visuomenių ir yra tikrintinas Lietuvos pavyzdžiais.

  • Reinhard Siedler panašių išvadų prieina ir kitas vokiečių autorius, pastebėjęs, kad kultūrinė atmintis daro didesnį poveikį demokratinėms visuomenėms nei autoritarinėms, kurioms labiau būdingas didesnis praeities ignoravimas6.

Kadangi projektas yra orientuotas ne vien į nacionalinę Lietuvos atminties kultūrą, tačiau ir į jos lokalią raišką, projektui, o ypač Lietuvos sostinių tyrimui yra svarbus Steindorff darbas, kuriame prieinama išvados, kad valstybių sostinės bent jau Vidurio ir Rytų Europos šalių sostinėse yra visos šalies kultūrinės atminties reprezentantas7.

Šiame kontekste reikėtų tikrinti Alvydo Nikžentaičio prielaidą taikant ją visų pirma daugiakultūriniams miestams, sakančią. kad jų virtimas savais nieko neturi bendro su kultūrine, socialine ar etnine realybe, o savais (tautiškumo prasme) jie yra padaromi nacionalinių simbolių pagalba8.

Didžiulis atminties kultūros tyrimų deficitas yra , kaip atrodo, nepakankamas teorinių įžvalgų, skirtų nacionaliniams stereotipams ir tautiniams mitams, panaudojimas tiriant atminties problematiką. Jeigu nacionalinių stereotipų klausimu dėl tyrimų gausos būtų sunku išskirti konkrečią studiją9, tai iš tautinių mitų problematikos vertėtų išskirtine tik Monika Flacke, Herfried Muenkler studijas10, nedidelį, tačiau atminties kultūros Lietuvoje, o ypač valstybės ir miestų mitams reikšmingą Stefan Ludwig Hoffmann straipsnį11. Jo tautinio mito apibrėžimas akcentuojantis objekto sąsajas su ritualiniais veiksmais bei nuolat aktualizuojamu diskursu apie praeities įvykį yra labai nesunkiai pritaikomas praktiniuose tyrimuose.

Tyrimo būklė Lietuvoje. Priešingai situacijai, susiklosčiusiai Vakarų Europoje, Lietuvoje tyrimai atminties kultūros tema dar tik prasideda. Šių tyrimų naujumą liudija ir terminijos įvairovė, nebandymas diskutuoti teorinių prieigų reikalingų atminties problemos nagrinėjimui. Nepretenduodami į absoliutų tikslumą, šiai dienai galima nurodyti vos keletą straipsnių parašytų šia tema12, bei vieną monografiją skirtą 1863-1864 m. sukilimui kaip lietuvių atminties vietai 13. Visgi nepaisant šio santykinai menko ištyrimo lygio gausėjantis konferencijų, tyrimo projektų, rengiamų skaičius liudija didėjantį šios temos populiarumą ir Lietuvos autorių tarpe.

Prognozuojami tyrimo rezultatai ir tikrintinos hipotezės. Didelė tyrimo apimtis neleidžia išsamiai aptarti visų keliamų hipotezių. Centrinė tikrintina hipotezė susijusi su kultūrinių atminčių perimamumo, o kartu su pokyčių nacionaliniame lietuvių identitete analize. Darbo pradžioje darytina prielaida, kad 1918 m. susikūrus Lietuvos valstybei ir suintensyvėjus moderniosios tautos formavimosi procesui tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Lietuvos Respublikos kultūrinės atminčių būta didžiulių skirtumų, kurie leistų daryti prielaida, kad moderniosios lietuvių tautos identitetas buvo kuriamas iš naujo, sąmoningai nutraukiant sąlyčio taškus su ankstesniuoju tautiniu identitetu. Tuo tarpu šiandieninis lietuvių tautos identitetas laikytinas tarpukaryje susiformavusio tąsa reikšmingai transformuota sovietmečiu. Taigi tyrimas turėtų atsakyti į klausimus: kas lėmė kultūrinės atminties žymią transformaciją tarpukario Lietuvoje, lyginant ją su ankstesniu laikotarpiu, ir kodėl nelaisvės metai (1940-1990) nesunaikino lietuviškojo identiteto, netgi padarydami Lietuvos visuomenę demokratiškesne, lyginant ją su tarpukario Lietuva.

Kita tikrintina hipotezė yra susijusi su komunikacinės ir kultūrinės atminties santykiu bei kultūrinės atminties formuotojais. Remiantis jau egzistuojančiais teoriniais modeliais, Lietuva skirtingais laikotarpiais priklausė arba totalitarinių arba postkomunistinių valstybių blokui. Tokiu būdu reikėtų tikrinti hipotezę ar ir kiek Lietuvoje formuojama kultūrinė atmintis buvo priklausoma išimtinai nuo valdžios institucijų,

Projekto vykdytojai ir tiriamos temos:

Tiriamojo projekto branduolį sudaro šie autoriai14:

Alvydas Nikžentaitis (projekto vadovas), tyrimo kryptis: Kultūrinės atminties transformacijos Lietuvoje po 1990 m. Dalyvavimas projektuose: „Kultūrinių prasmių institucionalizavimas: istorijos mokytojai kaip tarpininkai tarp kolektyvinės ir individualios atminties Gruzijoje, Kirgizijoje ir Lietuvoje“, „Atminties kultūros Lietuvoje landšaftai“ (projektas vykdomas su Vilniaus ir Miuncheno universitetais). Straipsniai tyrimo projekto tema, tokie kaip pavyzdžiui „Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių kultūrinės atmintys: palyginamojo tyrimo bandymas“, atskirų miestų kultūrinės atminties lyginamoji analizė (kartu su kitais projekto dalyviais ir kt. Seminarų projekto dalyviams organizavimas. Sekcijos skirtos atminties kultūrai organizavimas II –ame Lietuvos istorikų suvažiavime. Projekte dirba 0,5 etato.

Dangiras Mačiulis, tyrimo kryptis: Kultūrinė atmintis tarpukario Lietuvoje, Kultūrinės atminties raiška lokalinėse erdvėse. Planuojami darbai pagal programą:

2009 m. – straipsnis „Margiris ir Pilėnai lietuvių kultūrinėje atmintyje“

2009 – 13 m. planuojamos studijos:

Pilėnų byla“ (kartu su D. Baronu), straipsniai potemei: „Lietuvių kultūrinė atmintis XX a. tarpukario Lietuvoje“ Projekte dirba 0,5 etato.

Saulius Grybkauskas, tyrimo kryptis: Kultūrinė atmintis Lietuvoje po 1990 m.

Dalyvavimas projekte „Kultūrinių prasmių institucionalizavimas: istorijos mokytojai kaip tarpininkai tarp kolektyvinės ir individualios atminties Gruzijoje, Kirgizijoje ir Lietuvoje. Projekte dirba 0, 5 etato.

Tekstai potemei „Lietuvos kultūrinė atmintis po 1990 m.

Rasa Čepaitienė, tyrimo kryptis: Kultūrinė atmintis urbanistinėje erdvėje. Projekto metu ketinama parengti 6-7 straipsnius apie kultūrinės atminties formavimosi ypatybes sostinėse (Vilnius, Kaunas), etninės, konfesinės ir gender atminties ypatybes. Projekte dirba 1,0 etato.

Darius Staliūnas, tyrimo kryptis: Atminties kultūra atminties vietos. Individuali tyrimų tema „Atminties vietų funkcionavimas Lietuvoje“. Projekto metu planuojama paskelbti straipsnius, skirtus konkrečioms atminties vietoms Lietuvoje (Žalgirio mūšiui (kartu su R. Petrausku); 1863–1864 m. sukilimui, Nežinomo kareivio kapui ir pan.). Projekte dirba 0,1 etato

Vasilijus Safronovas tyrimo kryptis: Atminties kultūros ir identiteto sąsajų problematika , atminties kultūra Klaipėdoje. Projekte dirba 1,0 etato

Projekto metu ketinama parengti ir paskelbti disertaciją.

Aušra Rozankevičiūte, tyrimo kryptis: Sovietinės Lietuvos kultūrinė atmintis. Projekto vykdymo metu planuojama parengti ir paskelbti tyrimo tema disertaciją. Projekte dirba 1, 0 etato.

Galutiniu projekto rezultatu turėtų būti dvi projekto tema parengtos disertacijos, dvi monografijos skirtos kultūrinei atminčiai tarpukario Lietuvoje ir po 1990 metų, kolektyvinė monografija, skirta kultūrinės atminties kaitai Lietuvoje autorinio režimo sąlygomis, Lietuvai esant SSSR sudėtyje ir atgavus Nepriklausomybę, atlikti Lietuvos kultūrinių atminčių lyginamąją analizę. Projekto autoriai mano, kad tokių tikslų realizavimui prireiks ilgesnio nei penkerių metų laikotarpio.

Priedai: Projekto dalyvių individualus indėlis į projektą

Darius Staliūnas

Atminties vietos Lietuvoje

Vadinamosios atminties vietos (les lieux de memoire) tai kolektyviniam identitetui svarbi praeities dalis (įvykis, asmuo, vieta, kur vyko svarbūs įvykiai ir pan.) ar istoriškai susiformavęs fenomenas (pavyzdžiui, kalba). Tos atminties vietos sureikšminamos per įvairius kultūrinę atmintįpalaikančius mechanizmus (ritualus, šventes, mokslą, literatūrą etc.). Įvairių atminties vietų raidos tyrimas šiuo atveju įgalina pamatyti, kaip keitėsi kultūrinės atminties modeliavimas per ilgą laikotarpį, konkrečiai, - kokios vyravo istorinės paradigmos, kaip vienas ar kitas epizodas buvo instrumentalizuojami masių nacionalizacijos ar sovietizacijos procese.

Nuoseklus ir kompleksiškas lietuviškų atminties vietų ištyrimas galėtų būti tik ilgalaikio didelio mokslininkų kolektyvo darbo rezultatas. Turimi resursai leidžia atlikti tik kelių atvejų analizę.

Tiriamieji objektai: Žalgirio mūšis, 1863–1864 m. sukilimas, Rusijos imperija, Nežinomo kareivio kultas (visi planuojami straipsniai bus publikuoti užsienyje). Esant papildomoms finansinėms galimybės bus surengta tarptautinė konferencija, skirta tam, kaip įvairūs nacionalizmai siekė „įtautinti“ Vilnių.

Tačiau net ir toks atskirų objektų ištyrimas turėtų leisti susidaryti vaizdą apie tai, kaip vyko svarbiausi lūžiai tiek atminties vietų interpretacijose, tiek bendresniame atminties kultūros kontekste. Keltina hipotezė, kad tarpukaryje dominuojančios atminties kultūros, o tuo pačiu ir atminties vietų ideologiniu atspirties tašku buvo antilenkiškumas, t. y. noras atskirti tai, kas praeityje lietuviška nuo to kas lenkiška ir parodyti tariamą nuolatinį lenkų siekį pavergti lietuvius. Sovietmečiu visas istorinis kanonas turėjo paklusti rusiškojo marksizmo doktrinai, kuri vadovavosi vadinamąja tautų draugystės ideologema, tačiau tuo pat metu, valdantysis elitas, siekdamas masių paramos, neišvengiamai turėjo inkorporuoti ir dalį lietuviškojo etnonacionalizmo elementų. Kartu sovietmečiu gyvavo ir režimui oponavusi atminties kultūra, kuri nemaža dalimi tęsė ikikarinę tradiciją, paremtą lietuviškos etnokultūros puoselėjimu. Pastarųjų 20 metų situacija jau yra daug sudėtingesnė, nes čia matome tiek stiprias tradicinę etnocentrinę interpretaciją, tiek naujų ideologinių kanonų formavimą, tiek ir apskritai deideologizuotą kultūrinės atminties komercializavimą.

Rasa Čepaitienė

Kultūrinės atminties urbanistinėje erdvėje tyrimas

Tyrimo teoriniai apmatai

Tyrimo objektas – Lietuvos miestai, tiek didieji, tiek ir smulkesni,– pasirenkami kaip lyginimo pagrindas dėl jų skirtingos istorinės raidos ir ypač atsižvelgiant į juos įtakojusių skirtingų Europos regionų (Šiaurės/Pietų, lenkakalbės ir vokietkalbės, katalikiškosios ir protestantiškosios kultūrų) specifiką ir su tuo susijusias skirtingas kultūrinės atminties išraiškas.

Chronologiniai ir erdviniai tyrimo rėmai: modernieji laikai (XVIII pab., carinės imperijos laikotarpio – XXI a. pr.). Būtina atsižvelgti ir į komunikatyvinės atminties svarbą santykyje su kultūrine pastarųjų keleto kartų Lietuvos gyventojų sąmonėje. Be to, šis laikotarpis pasižymėjo ryškia autoritarinių/totalitarinių ir demokratinių režimų kaita, kas irgi turėjo didžiulės įtakos „atminties politikos“ kaitos ypatumams. Būtų tiriami ir lyginami ne tik Lietuvos miestai, bet atskirais atvejais ir plačiau, pavyzdžiui, Vilniaus ir kaimyninių šalių sostinių atminties politika konkrečiu laikotarpiu;

Tyrimo problema. Atliekant tyrimą būtų pabandyta atsakyti į visą eilę klausimų: kokią vietą kultūrinės atminties konstravime bei konsolidavime užėmė bei tebeužima urbanistinės erdvės? Kiek jos įtakoja lokalinio/regioninio/nacionalinio/supranacionalinio (europinio) tapatumo formavimą bei išlaikymą? Tuo pagrindu skiriami keli esminiai tyrimo turinio pjūviai:

topografinis (centralizmo/regionalizmo);

sociopolitinis (elitarizmo vs demokratiškumo arba uždarumo vs prieinamumo);

nacionalinis/daugiaetninis (multikultūris)/kosmopolitinis „atminties politikos“ strategavimo dėmuo;

konfesinių grupių reikšmė bei įtaka formuojant atminties politiką, „atminties sakralizacijos“ dėmuo.

Taip pat būtų tiriami tokie epistemologiniai klausimai kaip:

kognityvinis aspektas: kiek ir kokiu mastu konkretaus laikotarpio ir vietos kultūrinės „atminties politika“ iš tiesų leidžia pažinti praeitį?

praktinis-techninis aspektas: kokiu būdu, formomis bei priemonėmis vykdoma „atminties politika“?

estetinis aspektas: kiek konkrečiu laikotarpiu svarbi ir kokias stilistines formas įgauna estetinė, meninė atminties politikos išraiška?

ekonominis aspektas: Kokios yra finansinės galimybės rengti ir realizuoti didelės apimties ir kaštų atminties politikos projektus urbanistinėse erdvėje? Kas finansuoja šiuos projektus, kodėl?

Kaip galutinis šių tyrimų rezultatas turėtų būti serija straipsnių arba straipsnių rinkinys.

Saulius Grybkauskas

Tyrimas „Atminties kultūra Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo“

Tyrimo objektas ir tikslai. Tyrimo objektas – atminties kultūra ir jos raiškos formos Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Šiame atminties kultūros tyrime daugiau dėmesio numatoma skirti kultūrinei atminčiai, kuri yra viena iš kolektyvinės atminties formų – tai atmintis, kuri atribota nuo kasdienybės ir susieta ne su šiandien gyvenančiųjų patirtimi, bet su fiksuotais tolimos praeities vaizdiniais. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti politinio elito naudojamus kultūrinės atminties simbolius siekiant įkultūrinti visuomenę jam palankia linkme, įvertinti šių simbolių reikšmę modernaus lietuviško identiteto formavimuisi.

Tyrimo uždaviniai:

  • Atskleisti egzistuojančius kultūrinės atminties simbolius politiniame diskurse ir įvardinti pagrindinius atminties kultūros „autorius“

  • Atskleisti besiformuojančius kultūrinės atminties modelius

  • Ištirti komunikacinės ir kultūrinės atminties santykį tiriamame laikotarpyje, siekiant atskleisti kiek komunikacinė atmintis lemtingai įtakoja kultūrinės atminties modelių susiformavimą

  • Atskleisti politinės valdžios vaidmenį atminties kultūros modelių formavimesi, norint atsakyti į klausimą, kiek politinių valdžių kaita veikia atminties kultūrą

  • Atskleisti politinio elito grupių strategijas formuojant jiems palankią kultūrinės atminties modelį.

  • Ištirti kultūrinės atminties simbolių naudojimą mokykloje, istorijos pamokose.

Tyrimo chronologiniai rėmai – Lietuvos Respublikos (nuo 1990 m.) laikotarpis, tačiau, turint galvoje, jog atminties kultūros reiškinį keblu įsprausti į griežtas chronologines ribas bei tai, jog atminties fenomenas geriausiai atsiskleidžia laiko tėkmėje, tyrimo chronologinės ribos bus labilios – pirmiausia tai liečia apatinę chronologinę tyrimų rėmų ribą.

Planuojami darbai. Atsižvelgiant į problemos neištirtumą ir tai, jog tokio pobūdžio tyrimas atliekamas pirmą kartą, šį tyrimą numatoma įgyvendinti dviem etapais. Pirmuoju tyrimo etapu numatoma tirti ir skelbti straipsnius bei studijas skirtas atskiroms atminties kultūros problemoms XX a. sąjūdžio laikotarpiu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tai įgalintų išryškinti pagrindines atminties kultūros problemas ir patikslinti tolesnio tyrimo strategiją. Antruoju tyrimo etapu numatoma pateikti apibendrintą atminties kultūros Lietuvoje po 1990 m. vaizdinį monografijos pavidalu.

Aušra Rožankevičiūtė

Projekto „Atminties kultūra Lietuvoje sudėtinė dalis - rengiama disertacija “Kultūrinė atmintis priklausomoje Lietuvoje 1940-1990m.”

Tyrimo tikslas – kultūrinės atminties sovietinėje Lietuvoje raiškos analizė. Kultūrinė atmintis šiame tyrime traktuojama pagal Jano ir Aleidos Assmannų apibrėžimą kaip institucionalizuota atmintis, tokiu būdu paliekant nuošaly komunikacinę atmintį dėl tiriamo laikotarpio šaltinių problematiškumo ir metodologinio instrumentarijaus ribotumo.

Disertacijoje tiriama senųjų atminties figūrų selekcija ir instrumentalizacija bei naujųjų kūrimasis, taipogi analizuojant kaip kinta šių atminties figūrų turiniai bei juos lydintys ritualai ir jų formos. Pagrindinis dėmesys tyrime skiriamas viešiesiems ritualams: šventėms, jubiliejams, juos lydinčioms paminklų atidengimo, gatvėvardžių suteikimo ir kitoms viešosioms ceremonijoms bei viešajai retorikai: funkcionierių kalboms, periodikos antraštėms ir kt.

Šių veiksnių analizė įgalina pažvelgti kaip buvo konstruojamas ir kaip kito LTSR valstybingumo mitas ir jį lydintys reprezentantai bei kokią įtaką šio mito raiškai turėjo ankstesniojo valstybingumo elementų tiek tikslingas inkorporavimas, tiek ir nesąmoningas jų prasiveržimas ir kokią įtaką - naujų atsiradimas.

Dangiras Mačiulis

Tyrimas „Atminties kultūra Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m.“

Tyrimo objektas ir tikslai. Tyrimo objektas – atminties kultūra ir jos raiškos formos Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m. Šiame atminties kultūros tyrime daugiau dėmesio numatoma skirti kultūrinei atminčiai, kuri yra viena iš kolektyvinės atminties formų – tai atmintis, kuri atribota nuo kasdienybės ir susieta ne su šiandien gyvenančiųjų patirtimi, bet su fiksuotais tolimos praeities vaizdiniais. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m. egzistavusi kultūrinės atminties modelį. Šis dėmesingumas kultūrinei atminčiai grindžiamas hipotetine prielaida, jog nacionalinio elito sukonstruotas ir diegtas kultūrinės atminties (kuri yra viena iš kolektyvinio identiteto dėmenų) modelis reikšmingai pasitarnavo modernaus lietuviško identiteto susiformavimui XX a. tarpukario Lietuvoje. Siekis atskleisti, kokį vaidmenį modernaus lietuviško identiteto susiformavime suvaidino apibrėžtas kultūrinės atminties modelis, laikomas antru šio tyrimo tikslu.

Tyrimo uždaviniai:

  • Atskleisti egzistavusias atminties kultūros raiškos formas ir įvardinti pagrindinius atminties kultūros „architektus“

  • Atskleisti egzistavusi kultūrinės atminties modelį tiriamame laikotarpyje

  • Ištirti komunikacinės ir kultūrinės atminties santykį tiriamame laikotarpyje, siekiant atskleisti kiek komunikacinė atmintis lemtingai įtakojo įsitvirtinusio kultūrinės atminties modelio susiformavimą

  • Atskleisti politinio režimo ir valdžios vaidmenį atminties kultūros modelio formavimesi, norint atsakyti į klausimą, kiek ir kaip politinių režimų kaita veikė atminties kultūrą bei kiek valdžia nuosekliai konstravo ir diegė savąjį kultūrinės atminties modelį

  • Ištirti atminties kultūros raiškos formas santykio centras – periferija pagalba, bandant nustatyti ar egzistavo saviti regioniniai kultūrinės atminties modeliai

Tyrimo chronologiniai rėmai – Lietuvos Respublikos (1918 – 1940 m.) laikotarpis, tačiau, turint galvoje, jog atminties kultūros reiškinį keblu įsprausti į griežtas chronologines ribas bei tai, jog atminties fenomenas geriausiai atsiskleidžia laiko tėkmėje, tyrimo chronologinės ribos bus labilios – pirmiausia tai liečia apatinę chronologinę tyrimų rėmų riba.

Planuojami darbai. Atsižvelgiant į problemos neištirtumą ir tai, jog tokio pobūdžio tyrimas atliekamas pirmą kartą, šį tyrimą numatoma įgyvendinti dviem etapais. Pirmuoju tyrimo etapu numatoma tirti ir skelbti straipsnius bei studijas skirtas atskiroms atminties kultūros problemoms XX a. tarpukario Lietuvoje (pavyzdžiui studija „Margiris ir Pilėnai lietuvių kultūrinėje atmintyje“). Tai įgalintų išryškinti pagrindines atminties kultūros problemas ir patikslinti tolesnio tyrimo strategiją. Antruoju tyrimo etapu numatoma pateikti apibendrintą atminties kultūros Lietuvos Respublikoje 1918 – 1940 m. vaizdinį monografijos pavidalu.

Vasilijus Safronovas, jungtinės KU ir LII istorijos krypties doktorantūros doktorantas

Tyrimų kryptys programos rėmuose: Atminties kultūros ir identiteto sąsajų problematika; atminties kultūra Klaipėdoje.

Programos vykdymo metu ketinama:

  1. Parengti ir paskelbti jungtinėje KU ir LII istorijos krypties doktorantūroje rengiamą disertaciją „Tapatumų konfliktų poveikis santykiui su praeitimi Klaipėdos krašte XX amžiuje“ (pavadinimas preliminarus). Numatomas rezultatas – 2011–2012 m. apginta ir paskelbta disertacija (oficiali doktorantūros studijų pabaiga – 2011 m. spalio 31 d.);

  2. Toliau tirti atminties kultūros specifiką Klaipėdos krašte, artimiausiu metu gilinantis į tokius dar neištirtus klausimus:

  1. Prūsijos kultūrinės atminties simbolika ir jos paveikumas Rytų Prūsijoje (ypač Klaipėdos krašte) XIX–XX a. sandūroje (numatomas rezultatas – 2009–2011 m. paskelbtas straipsnis moksliniame leidinyje);

  2. Vokiečių atminimo kultūra Klaipėdos krašte XIX a. pab. – XX a. pirm. pus. (numatomas rezultatas – 2009–2011 m. paskelbtas straipsnis moksliniame leidinyje; galimas tiriamosios problematikos išskaidymas į kelis straipsnius);

  3. Istoriografinių Prūsų lietuvių tapatybės apibrėžčių ir jų praeities savivaizdžio (šiuo metu jis tiriamas) suderinamumo problema (numatomas rezultatas – 2009–2011 m. paskelbtas straipsnis moksliniame leidinyje);

  4. Prūsų lietuvių bandymai lituanizuoti „provokišką“ Prūsų lietuvių praeities sampratą XIX a. pab. – XX a. pr. (numatomas rezultatas – 2009–2011 m. paskelbtas straipsnis moksliniame leidinyje);

  5. Ką atminties kultūros tyrimas Klaipėdos krašte sako apie klaipėdiškių tapatybės konstravimą ir palaikymą tarpukariu? (numatomas rezultatas – 2009–2011 m. paskelbtas straipsnis moksliniame leidinyje);

  6. be to, 2009 m. numatoma paskelbti bent 4 straipsnius moksliniuose leidiniuose Lietuvoje ir užsienyje, skirtus įvairiems jau išnagrinėtiems atminimo kultūros Klaipėdos krašte problematikos aspektams;

  1. Gilintis į atminties kultūros ir identiteto sąsajų teorinę problematiką, plečiant disertacijoje ir programos rėmuose tiriamų klausimų teorinį ir probleminį laukus (2009–2014 m.)

2009–2010 m. planuojama dalyvauti KU BRIAI (Klaipėda), Osrodek Badan Naukowych im. W. Kętrzynskiego (Olštynas) ir Rusijos valstybinio I. Kanto universiteto vykdomame projekte, skirtame kolektyvinės atminties po 1945 m. buvusioje Rytų Prūsijos teritorijoje tyrimams.

2009–2014 m. numatoma dalyvauti konferencijose, susijusiose su disertacijos ir programos tematika.

Alvydas Nikžentaitis

Tyrimas “Atminties kultūra Lietuvoje 1918-2009”

Tyrimo objektas. Bendras tyrimo objektas reiškia, kad šio tyrimo autorius planuoja užimti visą projektą integruojantį vaidmenį, kuris reikšis, visų pirma atminties kultūrų Lietuvoje lyginamaisiais tyrimais. Specifinė tema, kurią ketinama tirti yra atminties kultūros segmentų panaudojimo Lietuvos ir kaimyninių šalių užsienio politikoje.

Tyrimo uždaviniai:

  • Atskleisti atminties kultūros kaip svarbios tautinio identiteto dalies pokyčius XX a. eigoje –XXI a. pradžioje

  • Atskleisti atminties kultūros raiškos ypatumus nacionaliniame lygmenyje ir lokalinėse erdvėse

  • Tirti atminties kultūros ir valdymo formų sąveikas Lietuvoje

  • Tirti atminties kultūros panaudojimą Lietuvos ir kitų Vidurio Rytų Europos šalių užsienio politikoje

Tyrimo chronologiniai rėmai: 1918 -2009

Planuojami darbai: Be bendro programos koordinavimo ketinama rengti lyginamojo pobūdžio straipsnių seriją, kuriuose būtų lyginama skirtingų laikotarpių atminties kultūra Lietuvoje, rengti tekstus skirtus atminties kultūros formavimui Vidurio ir Rytų Europos regione, atminčių konfliktams šalių užsienio politikoje. Per artimiausius metus ketinama parengti tokius straipsnius, kaip „Antrasis pasaulinis karas Vidurio ir Rytų Europos kultūrinėje atmintyje“, Laikinosios ir Lietuvos Respublikos sostinių lyginamoji kultūrinė analizė“, Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos atminties politikos formavimo ypatybės“, Kultūrinės atminties transformacija Lietuvoje po 1990 m.“ ir kitus.

1 Maurice Halbwachs, Das kollektive Gedächtnis, Frankfurt 1985

2 Jan Assmann, Das kulturelle Gedächtnis. Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkulturen, München 1992

3 Pierre Nora, Zwischen Geschichte und Gedächtnis, Berlin 1990

4 Aleida Assmann, Erinnerungsräume, Formen und Wandlungen des kulturellen Gedächtnisses, 3. Aufl. München 2006; Aleida Assmann, Der lange Schatten der Vergangenheit. Erinnerungskulturen und Geschichtspolitik, München 2006.

5 Sabine Möller, Öffentliche Erinnerungskulturen und Famielienerinnerungen an die NS-Zeit in Ostdeutschland, 2003.

6 Reinhard Sieder, Brüchiges Leben: Biographien in sozialen Systemen., 1999.

7 Ludwig Steindorff, Glavno mesto kot simbol nacionalne države ve vzhodni srednji Evropi, in: Zgodovinski Časopis 54, (2000), S.77-87.

8 Alvydas Nikžentaitis, Nacionalinis simbolis daugiakultūriniame mieste, in Homo historicus, 2, 2009 (rengiama spaudai).

9 Nebloga literatūros apžvalga: Stefan Garsztecki, Das Deutschlandbild in der offiziellen, der katholischen und oppositionellen Publizistik Polens 1970 – 1989. Feindbild kontra Annäherung (Materialien und Studien zur Ostmitteleuropa - Forschung, 1), Marburg 1997.

10 Monika Flacke, Mythen der Nationen: ein europäisches Panorama, Berlin, München, 1998; Herfried Muenkler, Die Deutschen und ihre Mythen, Berlin 2009.

11 Stefan-Ludwig Hoffmann, Mythos und Geschichte. Leipziger Gedenkfeiern der Völkerschlacht im 19. und frühen 20. Jahrhundert, in:Etienne François u.a. (Hg.), Nation und Emotion. Deutschland und Frankreich im Vergleich 19. und 20. Jahrhundert, Göttingen 1995 (Kritische Studien zur Geschichtswissenschaft, 110).

12 Išsamiausiai atminties koncepcijas yra pristačiusi sociologė: Irena Šutinienė, Socialinė atmintis. Minėjimai ir užmarštys, Vilnius 2003, P. 5-12. Žr. ir jos tyrimą nurodytame darbe.

13 Darius Staliūnas, Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius 2008.

14 Individualius projekto dalyvius planus žr. priede.