Žurnalistės Eglės Samoškaitės publikacija LRT.lt portale, kurioje apie Kengyro sukilimą kalbinamas Lietuvos istorijos instituto leidinio „Kengyro sukilimas stepių lageryje 1954 m.: SSRS MGB ir MVD dokumentai“ vienas iš rengėjų, sudarytojas ir atsakingasis redaktorius, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus skyriaus mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Pocius.

Lietuvos parama Rusijos užpultai Ukrainai jos kovoje dėl savo nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo yra vienas ryškiausių Lietuvos užsienio politikos elementų. Istorijos eigoje irgi būta ne vieno lietuvių ir ukrainiečių vienybės pavyzdžio. Vienas jų – 1954 m. Kengyro sukilimas Stepių lageryje, kuriame daugiausia vakarų ukrainiečiai ir lietuviai sukilo reikalaudami ne tik geresnių sąlygų politiniams kaliniams, bet iškėlė ir politinių reikalavimų.

Straipsnis trumpai:

• 1954 m. gegužę–birželį viename Stepių lagerio skyriuje, prie Kengyro gyvenvietės, kilo ginkluotas politinių kalinių sukilimas, lėmęs vėlesnę baudžiamosios politikos peržiūrą.
• Lietuvos istorijos instituto istorikas Mindaugas Pocius su kolegomis iš Ukrainos ir Kazachstano neseniai apie Kengyro sukilimą išleido dokumentų rinkinį, kuris atskleidžia sukilimo užkulisius.
• Kengyro sukilimą daugiausia inicijavo vakarų ukrainiečiai ir lietuviai. Sukilimui buvo būdingas griežtas organizuotumas, politiniai kaliniai sugebėjo į savo pusę patraukti kriminalinius nusikaltėlius, sukilėliai patys apsiginklavo ir netgi užsiėmė viešaisiais ryšiais.
• Sukilėlių tikslai buvo politiniai: jie siekė pakeisti Sovietų Sąjungos baudžiamąją politiką ir reikalavo tai aptarti su SSRS Komunistų partijos Centro komiteto prezidiumo atstovu arba sekretoriumi.
• Sukilimas buvo sutriuškintas, bet po jo režimas lageriuose sušvelnėjo, panaikinti ypatingieji lageriai, ir ilgainiui dauguma politinių kalinių buvo išlaisvinti.

Lietuvos instituto istorikas Mindaugas Pocius su kolegomis iš Ukrainos ir Kazachstano neseniai apie šį sukilimą išleido dokumentų rinkinį, kuriame atskleidžiama, kaip sukilėliai suformavo tarsi antikinį miestą-polį, kuris nusprendė ginklu pasipriešinti nužmoginimui ir išnaudojimui. Sukilėliai buvo labai gerai organizuoti ir netgi rūpinosi viešaisiais ryšiais – bandė siųsti žinias už lagerio ribų aitvarais ir sukonstruotu trumpųjų bangų radijo siųstuvu.

Dirbdavo tiek, kad po kelerių metų tapdavo klipatomis

Ginkluotas Kengyro sukilimas įvyko viename Stepių lagerio skyriuje, Kazachstane. Tai vienas iš ypatingųjų lagerių, kuriame kalėjo ir alinamą darbą dirbo daugiausia nuteistieji už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“, tai yra žmonės, priešinęsi savo šalių okupacijai ar sovietizacijai. Šie asmenys paprastai būdavo nuteisiami pačiomis didžiausiomis bausmėmis – nuo 15 iki 25 metų lagerio, o tai iš esmės reiškė mirtį.

„Dauguma kalinių buvo nuteisti nuo 15 iki 25 metų katorgos darbų. Tai buvo didžiulės bausmės, ir daugelis kalinių nematė jokios perspektyvos savo gyvenime. Ką reiškia 20 ar 25 metus iškalėti tokiame lageryje? Tai reiškia, kad po kokių penkerių metų žmogus pasidaro klipata ir miršta taip ir nesulaukęs tos laisvės“, – portalui LRT.lt pasakojo istorikas M. Pocius.

Istorikas pasakoja, kad iki sukilimo prieita pamažu, bet tokias nuotaikas iš dalies skatino permainų viltis po Josifo Stalino mirties ir Lavrentijaus Berijos amnestijos, išlaisvinusios iš lagerių apie pusę visų kalinių, nubaustų mažesnėmis bausmėmis. Nors paskui L. Berija buvo sušaudytas, vis tiek kalbėta apie „sovietinį teisėtumą“ ir panašius dalykus. Tačiau pokyčiams reikėjo postūmio.

„Politiniai kaliniai jautė nuoskaudą, kad po J. Stalino mirties GULAG‘as išliko toks užsikonservavęs, kaip stalinizmo draustinis, kuriame iš esmės nevyko jokie pokyčiai“, – sako pašnekovas.

„Kaliniai matė, kad kažkas lyg ir keičiasi sistemoje, bet ne tiek, kad jie tai pajustų, todėl buvo pasiryžę geriau jau mirti sukildami, nei kalėdami lageryje. Tos ilgos bausmės ir tai, kad kaliniai vakarų ukrainiečiai, Baltijos šalių gyventojai buvo dauguma iš pogrindžio, buvę partizanai, ryšininkai ir ryšininkės, davė užtaisą sukilimui. Žinių, kad rusai, baltarusiai ar kitos tautos būtų inicijavusios panašų pasipriešinimą, faktiškai nėra. Vakarų ukrainiečių ir Baltijos šalių tautų tapatybė buvo visiškai kitokia nei žmonių iš tų sovietinių respublikų, kurios jau buvo daugiau ar mažiau sovietizuotos. Mūsų tautiečiai ir vakarų ukrainiečiai išsiskyrė pasipriešinimo užtaisu. Tuose ypatinguosiuose lageriuose jų buvo didžiulė koncentracija, todėl tai sudarė sąlygas sukilimams“, – aiškina M. Pocius.

Kiek anksčiau nei Kengyre, politinių kalinių sukilimai kilo Norilske 1953 m. pavasarį ir vasarą bei Vorkutoje vasarą, bet ten jie buvo neginkluoti. Šiuose sukilimuose dalyvavo po maždaug 15 000 kalinių, tai buvo pirmieji ženklai, kad politiniai kaliniai nebeketina taikstytis su išnaudojimu lageriuose. Ypatinguosiuose lageriuose kaliniai dirbdavo pačius sunkiausius darbus: statė miestus, pramonės objektus, dirbo šachtose, kasyklose.

Darbo pamaina trukdavo apie 10–12 valandų, pagrindinė duonos norma siekė 300–500 gramų, plito ligos, kalinius puolė įvairūs gyviai, o neteisybės jausmą dar labiau stiprino neteisėti kalinių sušaudymai ar žalojimai. Tarkime, mergina buvo nušauta, nes padžiovė kojines netoli draudžiamos zonos.

„Visuose šiuose trijuose sukilimuose gausiai dalyvavo lietuviai ir vakarų ukrainiečiai. Vakarų ukrainiečiai dominavo, pavyzdžiui, Kengyre jų buvo dauguma, tačiau antroje vietoje pagal gausumą buvo lietuviai. Taip pat buvo baltarusių, estų, latvių. Galima sakyti, kad pagrindiniai Kengyro sukilimo iniciatoriai ir organizatoriai bei aktyviausi dalyviai buvo vakarų ukrainiečiai ir Baltijos šalių gyventojai“, – teigia M. Pocius.

Recidyvistai klausė politinių kalinių

„Kengyro sukilimas įvyko 1954 m. gegužės–birželio mėnesiais. Tai, galima sakyti, buvo kulminacinis sukilimas. Nors jis įvyko tik viename skyriuje ir jame dalyvavo tik apie 6 000 kalinių, šitas sukilimas iš kitų išsiskyrė tuo, kad čia buvo nepaprastai didelė kalinių vienybė, buvo gerai hierarchiškai struktūruota pasipriešinimo ir lagerio gynybos sistema, be to, sukilimas buvo ginkluotas. Beveik kiekvienas kalinys turėjo kokį nors šaltąjį ginklą: peilį, kirvį, ietį ar durklą. Jie patys pasigamino tuos ginklus, net gaminosi sprogstamąsias medžiagas, tokias granatėles, kurios gali sužeisti“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto istorikas.

M. Pocius šį sukilimą vadina politinio pobūdžio, nes sukilėliai norėjo kalbėtis apie kalinių išlaisvinimą arba su SSRS Komunistų partijos Centro komiteto prezidiumo nariu, arba su sekretoriumi. Kitaip tariant, jie norėjo daryti įtaką SSRS baudžiamajai politikai. Jų nedomino vien paprasti kasdieniai palengvinimai, tokie kaip darbo valandų skaičiaus sumažinimas arba maisto pagerinimas.

Istorikas sako, kad Kengyre kalėjo daugiausia politiniai kaliniai, kriminalinių nusikaltėlių buvo vos keli šimtai, o ir tie labiau buitiniai nusikaltėliai. Negana to, iki sukilimo gerai veikė įslaptintas lagerinis pogrindis, kuris išsiaiškindavo ir nužudydavo lagerio administracijos informatorius, todėl jau iki tol lagerio bendruomenė buvo gana vieninga, nepasiduodanti provokacijoms. Balandžio mėnesį, anot M. Pociaus, buvo atvežta apie 500 kriminalinių nusikaltėlių, iš kurių apie 200 buvo recidyvistai ir žmogžudžiai. Paprastai politiniai kaliniai kentėdavo nuo kriminalinių nusikaltėlių, bet Kengyro 3-iajame skyriuje politinių kalinių buvo daugiau, tad kriminaliniams teko paklusti.

„Tais kriminaliniais nusikaltėliais Stepių lagerio vadovybė bandė pasinaudoti, kad sukiršintų su politiniais kaliniais. Bandyta juos panaudoti, bet kriminaliniai nebendradarbiavo su lagerio valdžia, o prasidėjus sukilimui tie recidyvistai sudarė sąjungą su politiniais kaliniais. Jiems atstovavo toks rusas Engelsas Slučenkovas“, – aiškina M. Pocius.

Lageris priminė Senovės Graikijos miestą-polį

Pats sukilimas, atrodo, nebuvo labai smulkmeniškai suplanuotas ir prasidėjo nuo 60 kalinių (tiek kriminalinių, tiek politinių) įsiveržimo į moterų zoną, o paskui viskas eskalavosi, kai pasklido žinia, kad į karcerį uždaryti ukrainiečiai buvo žiauriai sumušti, todėl kiti keli šimtai kalinių ėjo jų vaduoti.

„Šiuo atveju politiniai kaliniai kriminaliniams iškart pasakė, kad „jūs mūsų moterų neliečiate“. Iš tikrųjų jie to laikėsi. Vienas dalykas, kad politinių kalinių buvo žymiai daugiau, jie galėjo kriminalinius pamokyti ir užmušti. Iš tikrųjų nebuvo fiksuotas nė vienas išprievartavimas, nebuvo sandėlių plėšimų. Drausmė ir disciplina buvo griežta“, – teigia istorikas.

Sukilime gausiai dalyvavo ir moterys, kurių tarp kalinių buvo apie 40 proc. Sukilimo pradžioje buvo leista moterims su vaikais ar mažesnes bausmes gavusiems žmonėms nedalyvauti ir pasitraukti, bet, M. Pociaus teigimu, pasitraukė vos 200 žmonių.

Lagerio valdžia bandė atsiimti lagerį ginklu gegužės viduryje, įvyko žiaurios žudynės, bet tai dar labiau suvienijo kalinius, todėl jie sukonstravo barikadas ir sudarė Kalinių komisiją, turinčią derėtis su vyriausybine komisija. Jai vadovavo rusas Kapitonas Kuznecovas.

„Sukilimo vadovybė buvo dviejų centrų: buvo oficiali Kalinių komisija, kuri buvo sudaryta derėtis su lagerio valdžia ir su Maskvos atstovais, ir buvo Konspiracinis centras, kuris nematomas vadovavo sukilimui. Žinios apie tą Konspiracinį centrą iki šiol yra gana skurdžios. Žinoma, kad to Konspiracinio centro narys buvo lietuvis Juozas Kondratas, ukrainiečių lyderis Geršas Keleris, dar toks Vitalijus Skirukas“, – pasakoja M. Pocius.

„J. Kondratas buvo teisininkas, suimtas 1941 m. Lietuvoje jis nebuvo jokios pogrindinės organizacijos narys, tačiau Kengyre tapo lietuvių ir kitų Baltijos šalių atstovu sukilimo vadovybėje. Tarp kalinių jis turėjo autoritetą, turėjo teisinių žinių. Kai buvo atvykusi vyriausybinė komisija derėtis, perkalbėti sukilimo vadovų, J. Kondratas teigė, kad „mums neužteks režimo atlaisvinimo, mes norime susitikti su Centro komiteto prezidiumo nariu ir kalbėsimės tik dėl politinių kalinių išlaisvinimo“, – teigia istorikas.

Vienu metu į lagerį derėtis su sukilėliais atvyko Kazachstano lygmens vyriausybinė komisija ir pažadėjo rimtai tirti prieš kalinius įvykdytus nusikaltimus, o tai buvo vienas iš sukilėlių reikalavimų. Gera valia kaliniai net išėjo į darbą, bet paskui buvo išvežta daugiau nei 400 kriminalinių nusikaltėlių ir derybos žlugo – sukilėliai tai traktavo kaip siekį juos susilpninti.

Konspiracinis centras turėjo Karinį skyrių, Saugumo skyrių ir Propagandos skyrių. Karinis skyrius buvo atsakingas už ginklavimąsi, sprogmenų gaminimą, pasipriešinimo planavimą, saugos postus ir patruliavimą. Sukilėlių sargybiniai netgi turėjo pasisiūdinę uniformas, panašias į Ukrainiečių partizanų armijos (UPA).

Propagandos skyrius rūpinosi sukilėlių nuotaikos palaikymu, organizavo vidaus radijo laidas, leido sienlaikraščius, jam buvo pavaldūs ir įvairių konfesijų dvasininkai. Kadangi sukilėliai norėjo, kad apie sukilimą sužinotų kuo plačiau už lagerio ribų, Propagandos skyrius aitvarais ir oro balionais platino informacinius lapelius, buvo sukonstruotas net trumpųjų radijo bangų siųstuvas.

Saugumo skyrius aiškindavosi informatorius, žmones, perėjusius į administracijos pusę, jiems buvo taikomos žiaurios bausmės.

Lietuvis J. Kondratas vadovavo Lagerio administracijos nusikaltimų tyrimo biurui ir rinko medžiagą apie Stepių lagerio pareigūnų savivalę, žiaurumą, terorą ir kankinimus. Pasak M. Pociaus, sukilėliai turėjo pririnkę daug nusikaltimų liudijimų, jie norėjo juos pateikti SSRS Komunistų partijos Centro komiteto prezidiumo nariui, jei toks atvyktų.

Visas 40 sukilimo dienų nenustojo veikti valgyklos, pirtys, ligoninės, vyko kultūrinis, religinis gyvenimas, šokiai, dvasininkai tuokdavo poras.

„Tuo metu lageris labai priminė antikinės Graikijos polį-valstybę, daugianacionalinę respubliką. Ten buvo įvairių tautų, religijų atstovų. 40 dienų lageryje nebuvo jokios sovietų valdžios, jie jautėsi nepaprastai laisvi. Iš tiesų tuo metu jie buvo sovietinėje imperijoje patys laisviausi žmonės, pasiryžę didvyriškai kovoti dėl savo orumo, teisių ir laisvių. Kengyro sukilimo dalyvių atsiminimuose teigiama, kad tuomet lageryje tvyrojo nepaprastai pakili ir gera atmosfera“, – sako M. Pocius.

Sukilimo sutriuškinimas

Kiek vėliau sovietų valdžia sudarė aukštesnio lygmens vyriausybinę komisiją deryboms su sukilėliais Kengyre, bet joje vis tiek nebuvo Centro komiteto prezidiumo nario ar sekretoriaus, aukščiausias asmuo buvo SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) ministro pavaduotojas Sergejus Jegorovas.

„Tas noras susitikti su Centro komiteto prezidiumo nariu atspindėjo tam tikrą iliuziją, kad valdžia nežino ir nesupranta, ką daro jos pavaldiniai, bei juos užstos kaip koks tėvas. Esą MVD – tai supuvusi L. Berijos pakalikų organizacija, o va, partija – teisinga, laikosi teisingumo. Tai gana naivus požiūris. Bet, iš kitos pusės, galbūt buvo bandoma įkalti pleištą tarp MVD ir aukščiausios vadovybės“, – svarsto lietuvių istorikas, tyrinėjęs šį sukilimą.

Ši Maskvos komisija siūlė sukilėliams įvairių mažesnių nuolaidų, bet nesileido į kalbas dėl susitikimo su Centro komiteto atstovu bei dėl nuosprendžių naikinimo už „kontrrevoliucinius nusikaltimus“. Buvo bandoma paveikti kalinius psichologiškai, transliuojant informaciją per garsiakalbius, žadėta nesiimti represijų, gerinti sąlygas. Savo ruožtu Kalinių komisija nesutiko derėtis be Centro komiteto atstovo, reikalavo peržiūrėti politinių kalinių bylas, sutrumpinti politinių kalinių įkalinimo laiką arba juos paleisti.

„Kai buvo prieita aklavietė, MVD vadovas Sergejus Kruglovas nusprendė, kad sukilimui nuslopinti reikia panaudoti penkis tankus T-34 ir MVD kariuomenę. Kodėl nuspręsta tuos tankus panaudoti? Manau, dėl to, kad sukilėliai buvo ginkluoti šaltaisiais ginklais, jie buvo nusiteikę taip: jeigu šturmuos, jie duos atkirtį saugumiečiams sprogstamosiomis granatomis, buvo trinamas stiklas į miltus, tuos stiklo miltus reikėjo mesti į akis. Jeigu pataiko – viskas, žmogus atjungiamas visai dienai. Beje, šią priemonę ukrainiečiai naudojo Maidano revoliucijos metu, mėtė į policininkus“, – teigia M. Pocius.

„Malšinimas prasidėjo birželio 26-ąją, pusę keturių ryto. Tankai įsiveržė per skirtingus vartus ir ėmė traiškyti kalinių minią. Nemažai moterų ir kitų kalinių žuvo po tankais, buvo ir šaudoma. Kaliniai mano, kad jų žuvo apie kelis šimtus, sužeista dar daugiau. Oficialiais duomenimis, žuvo apie 50 sukilėlių ir virš 100 sužeista“, – sako istorikas, pridurdamas, kad tiesa greičiausiai yra kažkur per vidurį.

Pasak M. Pociaus, greičiausiai prie sprendimo sutriuškinti sukilimą jėga prisidėjo ir ekonominiai sumetimai. Visa lagerių sistema Sovietų Sąjungoje buvo ypač svarbi planinei ekonomikai, politiniai kaliniai buvo nemokama darbo jėga – juos siekta ir nubausti, ir panaudoti ekonominiams tikslams. Jei kaliniai sukyla, protestuoja, nedirba, stoja objektų statybos, mineralų išgavimas. Kengyro sukilimo informacija pasiekė ir Džezkazgan Rudniko skyrių, kuris irgi pradėjo streiką-sukilimą, o tai jau savaime reiškė sukilimo nuotaikų plitimą.

Po sukilimo numalšinimo penki svarbiausi jo vadai buvo sušaudyti, kiti nuteisti įvairiomis papildomomis bausmėmis. Bet iš kitos pusės SSRS vidaus reikalų ministerija ėmėsi analizės ir teikė rekomendacijas, ką reikėtų keisti lagerių sistemoje. Buvo akivaizdu, kad lagerių sistema patiria krizę ir joje būtini pokyčiai.

„Ką sako faktai? Jie sako, kad po Kengyro sukilimo buvo panaikinti ypatingieji lageriai. Tai yra režimas lageriuose sušvelnėjo. Buvo padaryta MVD analizė ir duotos rekomendacijas, ką reikėtų keisti: nurodyta, kad ypatingieji lageriai verčiami į paprastus pataisos darbų lagerius, liepta riboti savivalę dėl politinių kalinių uždarymo į bausmės izoliatorius, neteisėto sušaudymo ar sužeidimo. Nurodyta nagrinėti skundus, atsižvelgti į teisėtus politinių kalinių reikalavimus. Iš tikrųjų po sukilimo režimas lageriuose sušvelnėjo, paskui politiniai kaliniai palaipsniui buvo išlaisvinami, ko anksčiau nebuvo. Kengyras buvo sukilimų viršūnė, bet dramatizmu, didelėmis aukomis jis privertė MVD vadovybę skubiau pradėti GULAG‘o sistemos liberalizavimą“, – teigia M. Pocius.

„Tai sumažino politinių kalinių kančias, mirtis. Galima sakyti, ta dramatiška kova iškovojo, kad daugelis politinių kalinių 1954–1955 m. būtų išlaisvinti“, – reziumuoja Lietuvos istorijos instituto istorikas.

Šaltinis: LRT.lt