Duomenų analizės bendrovės „Repsense“ vadovas, „Fabula Rud Pedersen Group“ partneris Mykolas Katkus informacinę erdvę, kurioje dabar gyvename, prilygina Laukiniams Vakarams: vis dar nelabai suprantame, kas iš tiesų vyksta ir kaip su tuo gyventi. Artėjant konferencijai „Kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją? Posttiesa“ apie posttiesos epochos iššūkius su M. Katkumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
Ar posttiesos epocha sietina tik su internetine žiniasklaida ir socialiniais tinklais? Ar visgi ir tradicinė, senoji medija savaip formavo posttiesos pasaulį?
– Visos komunikacijos teorijos postulatas sako, kad komunikacija bando sukurti tam tikrą simbolinę visumą, erdvę, kuri susiaurina pasaulį, padeda jį suprasti ir suteikti prasmę. Tas simbolinės prasmės sudarymas buvo XX a. išradimas, kai komunikacija tapo labai svarbiu dalyku. Didžiąją mūsų istorijos dalį žmogaus gyvenimas buvo labai apribotas. Žinoma, kai kurie dalykai savo esme buvo panašūs: instagramą pakeisdavo apsilankymas bažnyčioje, kur matydavai, kas kaip apsirengę ir kas su kuo atėjo, tinklalaides – nuėjimas į barą. Bet nuo XX a. turime vis spartėjantį informacijos kiekį. Susiduriame su labai dinamiška sistema, kuri nuolat keičiasi, o su pokyčiais atsiranda vis naujų aspektų.
Spaudos laisvės idėja sena – nuo Miltono „Areopagitikos“ iki Švedijos 1766 m. spaudos laisvės akto. O reikalavimas būti objektyviam – kur kas jaunesnis, ir jis kilo ne iš filosofijos, o iš komercijos. Iš pradžių laikraščiai buvo skirti mažoms bendruomenėms ir buvo atvirai tendencingi. Bet XIX a. viduryje atsiradus masiniam tiražui ir naujienų agentūroms – „Associated Press“ įkurta 1846 m. – tą pačią žinutę reikėjo parduoti priešingų pažiūrų laikraščiams, tad ji turėjo būti bespalvė. Profesine norma, taisyklių rinkiniu, objektyvumas tapo tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Manau, kad posttiesos sampratoje atmetama tradicinės, amerikietiškojo tipo žiniasklaidos galia. Tai matėme jau anksčiau – 2011–2012 m. Bolotnajos protestai Rusijoje, sutelkti apeinant valstybinę televiziją, Arabų pavasaris. Platformos puikiai sutelkė žmones į aikštes, bet nesugebėjo jų išlaikyti kartu po to, tad tie judėjimai pralaimėjo. O štai 2024 m. Rumunijoje valstybė buvo priversta anuliuoti rinkimų turą – štai kur struktūra iš tikrųjų lūžo. Matome, kad valdžios struktūros, susijusios su tam tikra tiesos samprata ir nesugebančios sukontroliuoti įvairių naratyvų bei interpretacijų, lūžta. Tai kelia pavojų pačių valstybių funkcionavimui. Ketvirtoji valdžia – žiniasklaida – irgi buvo valdžios dalis.
Viena vertus, posttiesoje tiesiog stebima, kaip keičiasi informacinės struktūros. Tačiau taip pat pradedama ieškoti būdų, kaip susigrąžinti tiesą, kaip atgauti kontrolę. Atsiranda ir romantinio reliatyvizmo – viskas dabar bus kitaip, bus mano tiesa. Ir tai nėra vienos stovyklos liga. Objektyvumas buvo konkrečios žiniasklaidos ekonomikos produktas; subyrėjus tai ekonomikai, jis neteko savo nešėjo. Į atsilaisvinusią vietą puolė visi – ir tie, kuriems objektyvumas yra paslėpta galios pozicija, ir tie, kuriems jis yra elito išmonė.
Formuojant komunikacijos srautą atsirado iš esmės visai naujų veikėjų...
– Tiesos palaikymo mechanizme atsiranda nauji aktoriai, kurių anksčiau nebuvo – tai pusiau robotai. Anksčiau žmonės buvo prisitaikę prie tam tikro informacijos priėmimo būdo: sukūrę dėsnius, įstatymus. Dabar atsiranda algoritmai – nauja išorinė jėga, kažkiek veikiama žmogaus, bet ji nėra žmogus. Kartu atsiranda dalykai, kurie dar vakar atrodė neįmanomi, pavydžiui, Donaldo Trumpo pergalė.
Išgyvename tam tikrą laukinių Vakarų periodą, kuriame nelabai suprantame, kas vyksta. Ši nauja patirtis dar net moksliškai nėra apmąstyta. Mano manymu, didžiausias iššūkis kyla net ne visuomenėms, o valstybėms ir valstybių sistemoms. Staiga pasikeitus vienam esminių visuomenės ramsčių iškyla krūva klausimų: kaip veikia rinkimai, demokratija, ar 4 metų ciklas yra pakankamas. Tiesa, posttiesa tarsi suponuoja, kad galbūt dar galima grįžti į tiesą. Bet istorijos neatsuksi. Tarsi norime sugrįžti ten, kur buvome anksčiau, sureguliuoti socialinius tinklus kaip spaudą, bet tai jau nebeišeina. Pavyzdžiui, iš to, ką matome savo duomenyse, didelė dalis Lietuvos valstybės įstaigų socialinės žiniasklaidos apskritai nestebi. Asmeniškai žmonės stebi, bet instituciniu lygmeniu – ne. Todėl, pavyzdžiui, visos populistinės partijos turi daug bendro: jos pasiima tą erdvę, kuria daug daugiau video, trumpų reelsų, ateina į tiktoką.
Savo darbe visą ekosistemą mėgstu traktuoti kaip tam tikras platformas – feisbuko platforma, tiktoko platforma ir t.t. Jose galia matoma skirtingai. Laikrašty buvo labai svarbu antraštė ir pirmas puslapis, feisbuke – kiek peržiūrų ir laikų surinkai. Mano nuomone, valdžia, akademinis pasaulis ir kitos galios struktūros turi rasti savo santykį su šiais dalykais. Bet jaučiu, kad kažkas tai neigia, vengia to, o kažkas tuo smarkiai naudojasi. Todėl atsiranda disproporcija, kuri keičia ir visuomenės politiškus dalykus. Kita vertus, lietuviškas feisbukas yra pakrypęs į vieną ar kitą pusę, bet jei žiūrėsime vidurkį, jis turbūt bus panašus į tą erdvę, kuria anksčiau turėjo spauda.
Be abejo, socialinių tinklų erdvė leidžia labai radikalizuotis. Kas nors užima labai radikalią poziciją, tada atsiranda reakcija, iš esmės sukonstruota imituoti tam tikrą judėjimą. Faktas, kad dabar reakcionieriams, kurie išmušti iš standartinių komunikacijos priemonių, yra lengviau susikurti savo ekosistemas. Kaip „Sostų žaidime“ sako Varys: „Galia glūdi ten, kur žmonės tiki ją esant. Tai triukas, šešėlis ant sienos. Ir labai mažas žmogus gali mesti labai didelį šešėlį.“ Tiesiog dabartinėje erdvėje gali atsiverti tos nuomonės, kurios ilgai buvo užgniaužtos, cenzūruojamos arba savicenzūruojamos.
Turbūt keičiasi ir mūsų santykis su informacijos srautu – tai atsispindi net kalboje. Anksčiau tai buvo lyg labiau sąmoningas, valios aktas: nusipirkau laikraštį, įsijungiau „Panoramą“. Dabar kartais atrodo, kad mes informacijos kanalų ir turinio nesirenkame – kas srūva, tą vartojame. Sakome „čia man feisbukas parodė“, „Instagramas išmetė tokį video“...
– ...arba sako „kažkur girdėjau“. Čia svarbus prisitaikymo momentas. Turiu vieną kiek provokuojančią mintį. Žalingą turinį vaikams reguliuoti reikia, dėl to ginčo nėra. Bet man atrodo, kad persistengiame su mokymu: vaikai šioje aplinkoje orientuojasi geriau nei mes, ir dalis to, ko juos mokome, yra mūsų pačių nerimo projekcija. O didžiausia rizikos grupė, mano nuomone, yra ne vaikai, o vyresnioji karta – žmonės, kurie su šia aplinka susidūrė jau suaugę ir neturi jokių įpročių, kaip su ja elgtis. Jiems neskirta nei programų, nei dėmesio.
Kaip ir visos inovacijos, taip ir informacija, kuri buvo turbūt svarbiausias išradimas, atneša pokyčių, prie kurių reikia prisitaikyti. Man atrodo, kad žmonės ir bando tai padaryti susikurdami savo informacijos hierarchiją. Jei plėšrūs portalai rašo vien apie karą ir kitus baisius dalykus, tai vakare jų tiesiog neskaitai. O reguliacija, mano nuomone, dabar neįmanoma visų pirma dėl to, kad mes nesuprantame, kaip viskas vystosi. Įstatymdavystė reguliaciniu atžvilgiu yra labai prasta. Savireguliacija veikė tol, kol platformoms tai apsimokėjo. Kai nustojo apsimokėti, ji subyrėjo per savaitę – „Meta“ nutraukė bendradarbiavimą su faktus tikrinančiomis organizacijomis JAV ir paskelbė, kad tokia pati tvarka anksčiau ar vėliau ateis ir į Europą. Tai ir yra tikrasis argumentas prieš savireguliaciją, ne už ją.
Mano manymu, šiandien yra stebėtinai mažai bandymų apmąstyti naujosios komunikacijos kaip visumos struktūros santykius su visuomene. Yra tik labai daug pasibaisėjimo, kaip viskas blogai. Bet kaip mes dabar šioje erdvėje gyvename? Ką turime padaryti, kad žmonės dorotųsi su naujais iššūkiais ir nenueitų į visokius užribius? Apie tai galvojama labai mažai.
Dar norėčiau sugrįžti prie vadinamosios tradicinės ir socialinės žiniasklaidos. Įdomu pastebėti, kaip socialiniuose tinkluose iškyla naujos žvaigždės ir žvaigždutės – komikai, influenceriai, bet dažnas jų galų gale atsiduria TV, tradiciniuose komerciniuose kanaluose. Nors tai karta, kuri net nebesako „mes nežiūrime televizoriaus“, tai lyg ir savaime aišku. Vadinasi, tradicinės medijos dar nereikia nurašyti?
– Per pastaruosius rinkimus buvo du stipriausi komunikaciniai kanalai. Vienas – trumpi klipai tiktoke ar instagrame. Tai žanras, kurį galima prilyginti kadaise buvusiai laidai „Juokingiausi Amerikos vaizdeliai“. Kitas neįtikėtinai išpopuliarėjęs žanras – ilgos tinklalaidės. Abu dalykai funkcionuoja vienu metu. Taigi žmonės vis dėlto nori ir ilgesnio turinio, nori šviestis.
Naujienos dažniausiai šiandien yra imituojamos. Danielis Vaarikas, nepriklausomo Estijos leidinio „Levila“ įkūrėjas, leidžia tokį ilgaraštį, kuriame analizuoja, pavyzdžiui, kodėl estai nebevaikšto į bažnyčią. Jis yra sakęs: norėjome leisti naujienų laikraštį, bet tikrų naujienų per savaitę susidaro gal keturios ar penkios. Visa kita yra pseudonaujienos.
Klausimas, kaip dabar tą rimtesnę informaciją pateikti. Štai rimtesnis turinys į tiktoką taip ir neatėjo, nors ten yra nemažai žmonių, kurie domisi politika. Jeigu vienintelis turinys, kurie jie ten gauna, yra vatnikų turinys, į kurį daug suinvestuota, jie jį ir žiūri. Prisitaikymo prie naujos platformos atspindys yra turbūt didžiausias pavojus trumpalaikėje perspektyvoje. Ilgalaikėje, manau, viskas homogenizuosis. Klausimas, ar iki to laiko nepasikeis visuomenė.
Todėl posttiesa, man atrodo, kalba ne tiek apie posttiesiškumą, kiek apie kitoniškumą. Turime suprasti, kad dirbtinio intelekto mes nebekontroliuojame. Mes dirbame galvodami apie kontrolės dėsnius, bet čia kaip ir su spauda: Gutenbergas juk negalėjo net įsivaizduoti, kokią įtaką turės jo išradimas.
Konferencijoje skaitysite pranešimą apie komunikacijos priemones, kurios formavo mūsų visuomenės nuomonės centrą. Ar šiuo aspektu Lietuva yra kuo nors išskirtinė, lyginant su kitomis šalimis?
– Yra tam tikri vartojimų formų ypatumai: pas mus populiaresnis feisbukas, kitur tviteris ir panašiai. Bet esminis skirtumas yra tas, kad mes labai intensyviai ir jautriai reaguojame į Rusijos propagandą. Mes turime įvairių priešnuodžių, iniciatyvų, kurios tikrai veikia. Šiuo aspektu esame ne grandinės apačioje, bet viršuje. Pastaruoju metu man atrodo, kad dabar pagrindinis mūsų darbas yra adaptacija, informacinės higienos supratimas, o ne bandymas grįžti į senus laikus. Užuot mėginę kurti represyvią, cenzūruojančią sistemą, turime ir komunikacinėje erdvėje sukurti tai, ką demokratinėse valstybėse mokame geriausiai – pasiūlyti idėjų ir rasti sutarimą.
Lietuvos istorijos instituto organizuojama konferencija „Kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją? Posttiesa“ vyks rugsėjo 17 d. 13.30 – 17.00 Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).
