Dr. Aurimas Švedas, Lietuvos istorijos instituto direktorius

Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika (toliau – Vilniaus katedra) yra ne tik reikšmingiausias mūsų valstybės klasicizmo architektūros paminklas, bet ir didelės Lietuvos visuomenės dalies religinio gyvenimo centras. Vilniaus katedra nuo pat Lietuvos krikšto iki XX a. vidurio be pertraukos atliko svarbiausios Lietuvos katalikų šventovės vaidmenį, kurį tęsia ir šiandien.

Vilniaus katedra ilgus šimtmečius buvo 1387 m. įkurtos Vilniaus vyskupijos centras, o nuo 1925 m. – arkivyskupijos centras. Čia 1397 m. buvo įkurta pirmoji parapinė mokykla Lietuvoje, čia vyko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pakėlimo iškilmės, čia buvo valdovų, didikų, Bažnyčios hierarchų nekropolis, čia saugomos Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero relikvijos. Nors XVII a. viduryje šventovė maskolių buvo smarkiai nuniokota, ji iki šiol išsaugojo gotikos, renesanso ir baroko epochų paveldo esminius ženklus. XVIII a. antrojoje pusėje Vilniaus katedra buvo rekonstruota ir atnaujinta vieno iš žymiausių Apšvietos epochos lietuvių architektų Lauryno Gucevičiaus. XIX a. nelaisvės metais Vilniaus katedra buvo istorinės atminties saugotoja. Vilniaus katedroje įsispaudė ir sovietinės valdžios XX a. viduryje vykdytos antireliginės politikos ženklai – 1949 m. sovietų valdžios ji uždaryta, o 1953 m. perduota Dailės muziejui. Atgimimo laikais, 1988 m., šventovę grąžinus tikintiesiems Vilniaus katedra tapo ryškiu dvasinio išsilaisvinimo simboliu. 1993 m. čia savo apaštalinę kelionę Lietuvoje pradėjo popiežius Jonas Paulius II, paskelbtas šventuoju. Tad Vilniaus katedros istorijoje atsispindi ir persipina svarbiausi tikėjimo ženklai, Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos įvykiai, šių sąsajos su Europos raida.

Tokia įvykių sampyna paverčia Vilniaus katedros pastatą viena svarbiausių atminties vietų Lietuvos visuomenei. Žvelgdami į šį statinį arba vaikščiodami po šventovės vidų, apžiūrinėdami didikų funduotas koplyčias, gėrėdamiesi tapybos, skulptūros, auksakalystės šedevrais, skaitydami užrašus ant įvairių memorialinių lentų, mes nejučiomis leidžiamės į pamatinio klausimo – „Kaip mes tapome tuo, kuo esame šiandien“? – svarstymus.

Vilniaus katedra yra bene geriausias atskaitos taškas kelionei į mūsų būtovės slėpinius. Jeigu kada nors norėsite svečiui iš užsienio, pirmą kartą besilankančiam Vilniuje, parodyti, kur yra Lietuvos istorijos gravitacijos centras, nedvejodami veskite jį link Katedros ir pasakokite apie pirmojo bei vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo sukurtą valstybę, šios valstybės krikštą ir su juo prasidėjusį Lietuvos europėjimo kelią, laisvę mylinčių žmonių miestą Vilnių ir jo amžiną priešininkę – despotų valdomą Maskvą, katedroje vainikuotų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kalavijais perskeltą senovės rytų slavų pasaulį ir Gediminaičių bei Jogailaičių kurtą „aksominės imperijos“ projektą, senosios Lietuvos valstybės pasiektą civilizacinę brandą ir šios valstybės saulėlydį, tris sukilimus bei ilgą XIX-ąjį amžių lietuvių tautai mėginant save tarsi surasti iš naujo ir subrandinti modernią tapatybę, taip pat – dramatiškų išgyvenimų kupiną XX šimtmetį, kurio pabaiga sutapo su Nepriklausomybės atgavimu.

Beveik viską, ko reikėtų iliustruoti šiam pasakojimui apie lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją, Jūs rasite Katedroje arba žvilgsniais bei žingsniais išmatuojamoje Vilniaus senamiesčio erdvėje, atsiveriančioje šalia šio monumentalaus klasicistinio architektūros paminklo.

Gali skambėti keistai, tačiau nepaisant dvasinio gyvenimo centro, istorijos paminklo ir atminties vietos svarbos, bene geriausiai dokumentuotos raidos, visgi Vilniaus katedros tyrimai XX a. vykdyti nesistemingai, dažniausiai kaip būtina pasirengimo atlikti paveldo objekto restauravimo darbus dalis. Reikšmingiausi Vilniaus katedros moksliniai tyrimai atlikti architektūros ir dailėtyros srityje (Vladas Drėma, Napalys Kitkauskas, Regimanta Stankevičienė ir kt.). Fragmentiški istorinės raidos tyrimai atlikti tik kaip Vilniaus Žemutinės pilies topografinių tyrimų (Birutė Rūta Vitkauskienė ir kt.) ar šalia esančių viešųjų erdvių, pvz., Katedros aikštės tyrimų (Feliksas Sliesoriūnas) dalis. Išsamiau tyrinėti šventovės požemiai ir jų palaidojimai (Napalys Kitkauskas, Vytautas Urbanavičius), koplyčios (Viktoras Petkus), taip pat Vilniaus katedros lobynas (Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas, Birutė Rūta Vitkauskienė ir kt.).

Todėl neabejotina, kad Vilniaus katedros istorija dar slepia daug praeities paslapčių nuo Lietuvos karaliaus Mindaugo pirmosios katedros – mūro civilizacijos pradžios Lietuvoje liudininkės – statybos, požemių ar kitų slaptaviečių lokalizavimo, Lietuvos valdovų ir žymių dvasininkų bei garsių didikų palaikų identifikavimo iki atskirų koplyčių istorinės bei meninės raidos atskleidimo.

Viena didžiausių, Lietuvos visuomenės vaizduotę akimirksniu įaudrinančių temų yra Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) palaidojimo vietos Vilniaus katedroje paieškos bei šio garsiausio Lietuvos didžiojo kunigaikščio palaikų identifikavimas. Vytautas neabejotinai buvo palaidotas Vilniaus katedroje, valdovo atmintis šventovėje visada buvo gyva, tačiau tikslių duomenų apie palaidojimo vietą nebebuvo nuo XVII a. vidurio maskolių „tvano“ laikų.  Įvairios diskusijos dėl Vytauto palaidojimo vietos ir palaikų atradimo vyksta jau bemaž šimtmetį. Jos skambės vis garsiau artėjant 2030-iesiems, kuomet minėsime 600-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines.

Akivaizdu, kad visuomenė turi teisę gauti atsakymą į klausimą – ar įmanoma surasti bene iškiliausio visų laikų Lietuvos valdovo palaidojimo vietą Vilniaus katedroje bei identifikuoti Vytauto Didžiojo palaikus?

Istorikai, archeologai, menotyrininkai, medicinos antropologai ir kitų disciplinų mokslininkai privalo konstatuoti: visuomenės poreikis atskleisti šią ir  kitas istorijos paslaptis yra esmingai susijęs su visuminių tarpdisciplininių Vilniaus katedros tyrimų būtinybe.

Tarpdisciplininių kompleksinių tyrimų metu pritaikius naujausius bei inovatyviausius metodus, neabejotinai atsirastų galimybė sistemiškai pažvelgti ne tik į archeologams ar istorikams rūpimas, bet ir visuomenei aktualias problemas, tuo pat metu „atrakinant“ įvairias Vilniaus katedros iki šiol saugomas paslaptis. Nemažiau svarbi užduotis – įtraukti Vilniaus katedros istoriją į Lietuvos visuomenės gyvenimą, sukuriant naują pasakojimą apie šį didingą pastatą, jo sąsajas su valstybės ir tautos praeitimi, simbolinę reikšmę ir vertę istorinei atminčiai bei nacionalinei tapatybei.

Tokių tarpdisciplininių kompleksinių tyrimų 2026–2030 metų laikotarpiui programa jau yra sukurta bendromis Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto Istorijos bei Medicinos fakultetų, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų, Bažnytinio paveldo muziejaus ir kitų institucijų iškilių ir kompetentingų, nepriekaištingą reputaciją ir tyrimų patirtį turinčių mokslininkų, muziejininkų, edukatorių pastangomis. Pažymėtina, kad metus trukusiuose pokalbiuose dalyvavo ir Vilniaus arkivyskupijos atstovai. Nemažiau svarbu, kad dialogas vyko ir su Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Švietimo, mokslo ir sporto bei Kultūros ministerijos specialistais, kuruojančiais mokslo, kultūros ir paveldo temas.

Šių diskusijų metu sutarta, kad kompleksiniai tarpdisciplininiai Vilniaus katedros tyrimai turėtų aprėpti penkias svarbiausias sritis:

• archeologinius tyrimus;
• bioarcheologinius ir paleogenetinius identifikacinius tyrimus;
• mūro tyrimus;
• istorinius šaltiniotyrinius tyrimus;
• menotyrinius tyrimus.

Taip pat sutarta, jog svarbu ne tik imtis naujų inovatyvių tyrimų, bet ir privalu atlikti iki šiol, ypač XX a., vykdytų sporadiškų archeologinių, istorinių, menotyrinių tyrimų inventorizaciją. Taip pat būtina nepamesti iš akių gyvo Vilniaus katedros tvarkybos ir nacionalinės reikšmės paveldo išsaugojimo poreikio.

Brėžiant naujas veiklos gaires išryškėjo Vilniaus katedros tyrimus galinčių vykdyti mokslininkų komandų kontūrai; pasiektas preliminarus sutarimas, kokios mokslo institucijos gali kuruoti aukščiau įvardintų tyrimų įgyvendinimą, tuo pat metu daug kalbėta apie tarpinstitucinį bendradarbiavimo poreikį. Pavyzdžiui, medicinos antropologų, atliksiančių bioarcheologinius ir paleogenetinius indentifikacinius tyrimus, darbo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo jų ir istorikų gebėjimo bendrauti bei bendradarbiauti. Išreikštas pasitikėjimas, kad kompleksinių tyrimų programos kūrimą koordinuojančia ir specialistus buriančia institucija taptų Lietuvos istorijos institutas.

Žinoma, buvo preliminariai  apskaičiuota, kiek galėtų kainuoti tokie, 2026–2030 metais vyksiantys, dešimčių mokslininkų nuolatinio darbo Vilniaus katedroje, archyvuose, bibliotekose bei laboratorijose pareikalausiantys, tyrimai ir jų rezultatų sklaida nacionalinėje bei tarptautinėje akademinėje bendruomenėje ir – o tai svarbiausia – Lietuvos visuomenėje.

Ar reikalingos lėšos bus rastos? Šis klausimas nėra mokslininkų kompetencija. Svarbu, kad pirmieji žingsniai jau padaryti ir darbai pradėti.

Mes visų pirma esame pasiruošę atsakyti į klausimą, kam šių tyrimų reikia?

Kompleksinių Vilniaus katedros tyrimų įgyvendinimas turi pademonstruoti Lietuvos valstybės ambiciją ir gebėjimą inicijuoti fundamentalius istorijos tyrimus, formuojančius mūsų supratimą apie praeitį ir  stiprinančius mūsų istorinę kultūrą bei savastį. Tokį interesą Lietuvos valstybė buvo pademonstravusi ne kartą. Šiuo atveju gražiu pavyzdžiu, į kurį galėtume orientuotis, yra Lietuvos tūkstantmečio programa.

Vilniaus katedros tyrimai padidintų valstybės bei visuomenės pasiruošimą atremti įvairias grėsmes, kylančias daugybinių saugumo krizių akivaizdoje. Čia galima užduoti gana nejaukiai skambantį klausimą: o kas, jeigu Vilniaus katedrai nutiktų panaši nelaimė kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedrai? Ar mes esame pasiruošę tokiems likimo smūgiams?

Vilniaus katedros tyrimų rezultatų sklaida neabejotinai skatintų visuomenės pilietinį patriotizmą ir stiprintų jos atsparumą prieš dezinformacines kampanijas, kuriose aktyviai panaudojamas istorijos klastojimo metodas, nuosekliai teigiant, esą „Lietuvos dar viduramžiais pasirinktas integracijos į Vakarus kelias – klaida“; „atmesdama pagonybę ir pasirinkdama krikščionybę lietuvių tauta atsižadėjo savosios tapatybės“; „Lietuva per visą savo egzistenciją nieko savito nesugebėjo sukurti“ ir pan.

Taigi apibendrinant galima teigti, jog Vilniaus katedros ilgatrukmių kompleksinių tyrimų projektas turi ne tik pažintinę, bet ir valstybės bei visuomenės saugumo reikšmę. Todėl šių tyrimų poreikį derėtų laikyti nacionaliniu interesu.

Mėgindamos atliepti šį nacionalinį interesą įvairios institucijos savo galimybių ribose jau vykdo įvairius svarbius tyrimus. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina ambicingą Lietuvos kultūros paveldo objektų skaitmeninimo naudojant 3D technologijas projektą. Simboliška, kad pirmuoju suskaitmenintu šiame projekte objektu tapo Vilniaus katedra, o šio darbo eigoje gautais rezultatais jau naudojasi Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, ką tik pradėję įgyvendinti seniausių Vilniaus katedros mūrų tyrimų projektą, leisiantį ne tik geriau suprasti seniausios mūro architektūros Lietuvoje  istoriją, bet ir padėsiantį priartėti prie atsakymo į klausimą, kuriose seniausios mūsų šalies  bažnyčios sienose egzistuoja anomalijos, galimai vis dar saugančios įvairias istorijos paslaptis. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Medicinos fakultete – Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centre – dirbantys mokslininkai imasi didžiausiame Ukrainos stačiatikių vienuolyne – Kijevo Pečorų Lauroje – surastų, tikėtina, kunigaikščių Olelkaičių, giminystės ryšiais susijusių su Gediminaičiais, palaikų tyrimų. Taip profesoriaus Rimanto Jankausko vadovaujami mokslininkai kuria prielaidas Vilniaus katedroje, tikėtina, archeologų ateityje surasimų palaikų DNR tyrimams ir šių DNR atsargiam ir atsakingam palyginimui.

Galimas dalykas, kad aukščiau pristatyti ambicingi tarpdisciplininių ir kompleksinių tyrimų planai bei dabar vykstantys moksliniai tyrimai daugeliui Lietuvos istorija besidominčių žmonių atrodys kaip nesuprantamas, klampus ir todėl nervinantis baltas triukšmas – „čia tiek daug sudėtingų žodžių ir tiek mažai aiškumo!“ Tokia reakcija, deja, nuspėjama.   

Sudėtingos mokslinės problemos įprastai sprendžiamos tylių ir kruopščių, kvalifikuotų ir kompetentingų mokslininkų, susitelkusių į tyrinėtojų grupes bei konsorciumus, kurie kartais dirba daugybę metų, lėtai, tačiau nenumaldomai artėdami prie sudėtingų problemų sprendimų ir argumentuotų atsakymų į visuomenę jaudinančius klausimus.

Būtent tokiems tyliems pasišventėliams dažniausiai pavyksta atverti praeities paslaptis dabarčiai.