„Mūsų Nepriklausomybės kelias matosi kiekviename gėlyne prie namų, kiekvienoje gatvės bibliotekėlėje, kiekviename parke su suoliukais ir treniruokliais, kiekvieno miesto ar bendruomenės šventėje, mūsų veiduose“, - sako žurnalistas Rytis Zemkauskas, kalbėdamas apie šiemet švenčiamas 35-ąsias atkurtos Nepriklausomybės metines.
Artėjant Lietuvos istorijos instituto rengiamai konferencijai „Kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją?“, R. Zemkauskas pasidalino savo mintimis apie kelią, kurį Lietuvą nuėjo po Kovo 11-osios.
Švenčiame 35-ąsias atkurtos Nepriklausomybės metines. Kokie jūsų atsiminimai lydi 1990-ųjų Kovo 11-ąją?
– Man atrodo, kad Kovo 11 d. sėdėjau priešais televizorių. Man atrodo, kad buvo ilga transliacija, kad nebuvo iš karto aišku, kad šiandien bus skelbiama nepriklausomybė. Atrodo, kad buvo daug ginčų, daug kalbėtojų tribūnoje. Atrodo, kad buvo leista pasisakyti visiems norintiems, atmosfera buvo demokratiška. Buvome studentai ir savo aplinkoje Kaune mačiau daug palaikančių Sąjūdį ir nepriklausomybės siekį.
Atmintis mus neretai vedžioja klystkeliais ir šalikelėmis. Kaip, jūsų pastebėjimu, metams bėgant keičiasi mūsų naratyvai, pasakojantys apie Nepriklausomybės istoriją? O gal svarbiausi dalykai atmintyje išlieka nepakitę?
– Manau, kad atmintis yra ir selektyvi, ir adaptyvi. Tai reiškia, kad atmintis išsirenka tam tikras detales ir jas pritaiko šiandienai. Dėl to taip svarbu yra archyvinė vaizdo, garso medžiaga, autentiški dokumentai. O tokie liudininkai kaip aš yra vertingi tiek, kiek gali padėti rasti archyvų ir dokumentų. O ir tuos dar reikia tikrinti ir lyginti.
Duosiu pavyzdį: Kovo 11-ąją praleidau priešais televizorių, o štai Sausio 13-ąją – budėjau prie Parlamento. Ir netgi visą naktį žymėjausi bloknotėlyje, ką matau, girdžiu, kas vyksta. Tad štai: jau po poros dienų, pagaliau išsimiegojęs, pamačiau, kad mano surašytas įvykių laikas, o kai kur ir seka turi netikslumų. Tas visiškai suprantama: nemiegotos naktys, nuovargis, emocinis krūvis duoda savo. Todėl nepavydžiu rimtiems istorikams, kurie tarsi detektyvai turi ne tik surasti archyvus, bet ir būti pasiruošę ten rasti klaidų.
Ką galėtumėte įvardinti kaip įdomiausius ir patikimiausius šaltinius, kalbant apie Nepriklausomybės atkūrimo ištakas ir tolesnį kelią? Ką patartumėte perskaityti, pažiūrėti, aplankyti bičiuliams iš kitų šalių, norintiems geriau pažinti Lietuvos kelią po 1990-ųjų?
– Vaizdo ir garso archyvai. Geriau be komentarų, be „paaiškinimų“. Paprastas atsakymas, tačiau lengva nebus, nes teks patiems galvot, o ir laiko daug užims. Kitas kelias – istorikų darbai. Bičiuliams iš kitų šalių – Timothy D. Snyder‘io „Kruvinos žemės“ (Bloodlands) tam, kad sužinotų iš kur mes atėjome ir ką patyrėme, o po to – atvažiuoti į Lietuvą ir čia pabūti mėnesį. Mūsų kelias matosi kiekviename gėlyne prie namų, kiekvienoje gatvės bibliotekėlėje, kiekviename parke su suoliukais ir treniruokliais, kiekvieno miesto ar bendruomenės šventėje, mūsų veiduose. Mes – labai laisva ir demokratiška šalis.
Nežinau, kiek turite galimybių (visų pirma techninių) vis grįžti prie savo kultūrinių laidų, publikacijų, kito turinio, kurto Nepriklausomybės pradžioje. Ar sutiktumėte, kad šiandien toks turinys yra svarbi nuoroda ateities mokslui? Kad jis, nors tuomet ir konstruotas iš aktualijų, pats tapo istorijos dalimi ir istorijos rašytoju?
– Tapau tuo rašytoju, nejučia. Mano laidos, kurtos jau laisvoje LTV, LNK, radijo stotyse, yra tam tikra prasme archyvas. Tačiau taisyklė čia, manau, turėtų būti tokia, kad pats neturėčiau to interpretuoti per dažnai. Turėčiau palikti istorikams, tik turiu nelengvą prievolę viską sukataloguoti, idant būtų patogu naudotis.
Lietuvos istorijos instituto organizuojama konferencija, kurioje Jūs taip pat dalyvausite, klausia, kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją. Kaip į šį klausimą atsakytumėte jūs?
– Jei norime istorijos kaip fakto, labai praverstų sąžiningumas ir atvirumas. Sunkiausia bus nusikratyti gėdos, kad kažką esi padaręs ar pasakęs ne taip, kaip dabar patinka. Visai nusikratyti ir nepavyks, bet pasistengti galima. Ir paveikslas gražus nebus, nes žmogus yra prieštaringa būtybė. O jeigu norime istorijos kaip įkvėpimo, tai verčiau patarčiau skaityti grožinę literatūrą.
Prieš kelerius metus esate sakęs: didžiausia Lietuvos problema yra tai, kad žmonės nesijaučia kuriantys jos istoriją. Ar per pastaruosius kelerius metus šioje srityje matote kokių nors poslinkių? Galbūt ėmėme aktyviau ne vartoti, naudoti ar tiesiog stebėti, bet patys kurti ir tverti?
– Aš jaučiuosi kuriantis savo mažą gabaliuką istorijos. Štai atsakydamas kad ir į šiuos klausimus. Arba padėdamas savo artimiesiems geriau, oriau, laisviau gyventi. Arba kam nors netrukdydamas. Niekieno neturėjau prašyti leidimo tą daryti. Todėl manau, kad ir kiti tą gali.
Lietuvos istorijos instituto rengiama konferencija „Kaip rašysime Nepriklausomybės istoriją?“, skirta 35-osioms Nepriklausomybės atkūrimo metinėms, vyks rugsėjo 18 d. MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) nuo 10 iki 14 valandos.
