Jonathan Shepard – abiejose Atlanto pusėse gerai žinomas bizantinistas iš Oksfordo
Jonathanas Shepardas dokorantūros studijas baigė Oksfordo universiteto Naujajame koledže.* Jo disertacijos tema „Bizantija ir Rusia vienuoliktajame amžiuje: politinių ir bažnytinių santykių tyrimas“ (1974). Disertacijos vadovu buvo seras Dimitri Obolensky, senos aristokratų giminės palikuonis, šalia visos eilės gilia erudicija alsuojančių straipsnių palikęs monumentalų veikalą apie Bizantijos sandraugą („The Byzantine Commonwealth: Eastern Europe, 500–1453“ (1974)). Galima teigti, kad J. Shepardas tęsia ir plečia būtent tokio, norisi sakyti, globalaus užmojo Bizantijos civilizacijos tyrimus, kuriais apima ir savo gimtąją Angliją, ir Kaukazą, ir Skandinaviją, ir Persiją, ir daugelį kitų kraštų bei regionų, kuriuose galima aptikti bizantiškosios civilizacijos pėdsakų. Kaip įprasta daugeliui Vakarų šalių akademikų J. Shepardas daugelį metų dėstė Kembridžo universitete, tačiau vėliau, skirtingai negu dauguma, kur kas labiau pasišventė tiriamajam ir mokslinio gyvenimo organizavimo darbui, kurį sudarė doktorantų rengimas ir egzaminavimas, konferencijos ir simpoziumai, nepertraukiami tyrimai ir nuolatinės diskusijos įvairiausiuose formatuose. Būtų sunku išvardinti visas pareigas ir narystes redkolegijose ir akademinėse asociacijose, tačiau vieną norėčiau paminėti – simpoziarchas, kuri atitiktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Seimo maršalo, o mūsų dienomis konferencijų vedėjo ir moderatoriaus pareigas. O tarp visos eilės doktorantų, jau seniai tapusių rimtais mokslininkais, norėčiau išskirti jo pirmąjį auklėtinį, šiuo metu (ne tik) Lietuvoje gerai žinomą S. C. Rowell.
Mano paties pažintis su Jonathan Shepard užsimezgė 2001 m., kai išvydau tuo metu dar visai naują Jonathano ir jo kolegos Simono Franklino knygą „Rusios iškilimas, 750–1200“ („The Emergence of Rus, 750–1200“). Tai viena įstabiausių Rytų Europos istorijos sintezių, kuri pateikia praktiškai viską, ką apie Kijevo Rusios istoriją pravartu žinoti ir smalsiam studentui, ir diskutuoti bei polemizuoti nusiteikusiam garbiam akademikui. Šį sugretinimą darau ne todėl, kad norėčiau akcentuoti išsilavinimo ar žinių bagažo skirtumus, bet tam, kad pasakyčiau, jog ši knyga parašyta nepaprastai gyva ir vaizdinga kalba, būdinga tik labiausiai pasišventusiems senosios gerosios Anglijos akademines tradicijas puoselėjantiems minties ir žodžio meistrams. Ir taip per visus straipsnius, studijas ir knygas. Keletas pavyzdžių:
‘Another New England? – Anglo-Saxon Settlement on the Black Sea’ (1974);
‘Silks, skills and opportunities in Byzantium: some reflexions’ (1997);
‘The Ruler as Instructor, Pastor and Wise: Leo VI of Byzantium and Symeon of Bulgaria’ (2003);
‘Manners Maketh Romans? Young Barbarians at the Emperor’s Court’ (2006);
‘Hard on Heretics, Light on Latins: the Balancing-Act of Alexios I Komnenos’ (2010);
‘Bunkers, Open Cities and Boats in Byzantine Diplomacy’ (2014);
‘Byzantine Emissions, Not Missions, to Rus, and the Problems of “False” Christians’ (2014);
‘The Emperor’s Long Reach: Imperial Alertness to “Barbarian” Resources and Force Majeure, from the Fifth to the Fifteenth Centuries’ (2020).
Šie pažintinį smalsumą žadinantys pavadinimai – tai ženklai, rodantys J. Shepardo akiračio platumą, kurio gylį žymi itin geras bendrosios istorijos, diplomatijos, kultūrinių mainų, meno dirbinių ir archeologinių artefaktų pažinimas, suformuotas per ilgus metus praktikuotą totalios istorijos prieigą. Todėl nė kiek neabejoju, kad ir mokslui, ir Lietuvos žinomumui bus labai naudinga tai, kad artimiausiai įmanomu metu ir Algirdo bei Vytauto laikų lietuviai bus įrašyti į šį globalios istorijos lauką.
- Shepardas ne tik išskirtinis plunksnos ir žodžio meistras. Jis taip pat nepaprastai darbštus žmogus. Kaip vyriausias redaktorius jis yra parengęs keletą monumentalių kolektyvinių veikalų (pvz., „The Expansion of Orthodox Europe, the Balkans and Russia“ (2007) – p. 532; „The Cambridge History of the Byzantine Empire, c.500–1492“ (2009) – p. 1207), o dar keletas yra pakeliui į spaustuvę. Prie šių veikalų prisideda dešimtys (!) geriausių savo srities specialistų iš viso pasaulio. Toks darbas pareikalauja ne tik iki kaulų smegenų kiekvienam redaktoriui ar sudarytojui pažįstamų darbo su autoriais iššūkių, bet apima ir bibliografinių sąrašų bei analitinių rodyklių sudarymą. Ne veltui Anglijoje yra Karališkoji rodyklių sudarinėtojų draugija, – kas vėl ir vėl rodo, koks yra (vis dar) Anglijos akademinės kultūros standartas.
Teksto autorius Darius Baronas
* Tai mokslo sklaidos publikacija, nušviečianti projektą „Bizantija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: pasaulietinės ir bažnytinės sferų sąveikos XIV–XV a.“ (sut. Nr. S-MIP-22-15).
